Doc. dr. Aistis Žalnora ant Gulbino ežero ledo / VU MF archyvas
Su medicinos istoriku, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentu Aisčiu Žalnora susitikome pasikalbėti apie jo aistrą – žvejybą – bei kokius naujus faktus šiuo metu mokslininkas žvejoja savo tyrimų temose. Nuotykis buvo rimtas: Aistis parinko vieną gražiausių, sentimentaliausių jam Vilniaus apylinkėse vietų ir leidomes ten prieš tai bene ketvirtį metų planavę, sekę orų prognozes – laukėme bent 10 centimetrų storio ledo ir sutampančių galimybių išplėšti pusdienį tokiam patyriminiam interviu. Tikra tiesa, kad norit pažinti žmogų, reikia pabūvoti jo batuose. Pašnekovas, pamatęs, su kokiais atvykau į ekspediciją, paskolino savuosius guminius ir leidomės į ežero vidurį ten pasiskirstę įveikiamomis užduotimis – kas gręžti ekečių, o kas ruošti žuvims pašaro kukulių.
Aistis yra talentingas istorijų pasakotojas, degantis meile savo kraštui mokslininkas ir labai labai tikras žmogus. Įrašiusi pokalbį ant piliakalnio ežero saloje bevalgant sūdytus lašinukus, grižtant į automobilį jau gerokai stipriai lyjant lietui, kolegos paklausiau: ar jums neatrodo, kad mes šį pusdienį buvome užsiėmę pačia tikriausia prabanga?. Pašnekovas palinkčiojo ir atsakė: taip, turėti laiko pažvejoti ir pabendrauti yra tikroji prabanga. Kviečiu jus taip pat leisti sau tokią prabangą – patirti ilgo lėto skaitinio malonumą.
– Aisti, ar teisingai suprantu, kad šiam žvejybinio formato interviu susitikome jums gerai pažįstamoje ir ypatingoje vietoje – ežero saloje (ją pasiekėme eidami ledu)? Ši sala taip pat yra ir piliakalnis. Užkopusi į piliakalnį vidury ežero, sėdėdama greta laužavietės ir pakėlusi akis į dangų matydama kelių metrų dydžio vėjo varpelius, įkeltus į aukštą medį, jaučiuosi kaip Astridos Lindgren kūrinyje, kuriame kvepia nuotykiais ir gera istorija. Papasakokite apie šią vietą: kur mes esame ir kodėl tai su jumis susiję?
– Mes esame netoli Vilniaus, bene mylimiausio mano ežero – Gulbino – saloje. Šios apylinkės – tai mano vaikystės vietos: augau Riešėje, kur buvo senelių sodyba, mano kaimas. Prie Gulbino ežero leisdavau vasaras su draugais, maudydavomės, apylinkės išvaikščiotos su tėvu žygiuojant gamtoje, sukdavome ratus ir aplink šį ežerą. Suaugęs ir pats netrumpai gyvenau Riešėje. Pagrindinė ežero ir jo apylinkių patirtis – gamtinė, visada turėjau labai tamprų ryšį su gamta, o vėliau, jau suaugus, atsirado ir žvejyba.
– O kas jums įdavė meškerę į rankas? Kokia jūsų, kaip žvejo, karjeros istorija?
– Vaikystėje būta žvejybos bandymų su seneliu, atsimenu savo pirmą sugautą kuoją Neryje, netoli Čiobiškio, tačiau rimtas santykis su žvejyba prasidėjo po trisdešimtmečio, pabaigus rašyti disertaciją. Būtent tada pajutau stiprų poreikį daugiau būti gamtoje ir pailsinti protą, išgirsti savo paties mintis ir pamedituoti. Žvejyba turi visus šiuos komponentus, todėl meškerę įdaviau pats sau tiksliai žinodamas, ko noriu – pabūti čia ir dabar – konkrečioje sekundėje, minutėje, valandoje. Tai, kad tam tikros ramios, gražios gamtos vietos suteikia galimybę permąstyti savo būtį, girdėti savo mintis, atsimenu dar nuo vaikystės. Gamtos mastelis žmogaus egzistenciją labai sumažina – supranti, kad prieš tave šiame žemės lopinėlyje, ant šio kalno, tūkstančius metų gyveno žmonės, gal net čia pat sėdėjo, žvelgė į labai panašų kraštovaizdį, kaip tu dabar, ir visa tai vyks, kai tavęs nebebus, – toliau žmonės čia sėdės. O iš kitos pusės – žiūrėdamas į plūdę ar timpčiodamas valą esi labai aiškus visatos taškas, unikalus objektas, veikiantis čia ir dabar, turintis konkrečią užduotį, individualus. Tokios patirtys leidžia permąstyti savo gyvenimą, perkrauti smegenis.
Doc. dr. Aistis Žalnora ant Gulbino ežero ledo, užnugaryje – sala-piliakalnis / VU MF archyvas
– Papasakokite, koks jūsų darbo ritmo cikliškumas: kaip dažnai turite galimybę išvykti į žvejybą bei koks laiko resursas reikalingas, kad įvyktų jūsų minimas smegenų perkrovimas? Jeigu turite tik kelias laisvas valandas dienoje, ar verta prasidėti?
– Žvejybai per daug laiko niekada nebūna (juokiasi). Jeigu galėčiau išvykti su trupučiu maisto (na, gal dar kokia įdomi knyga nepamaišytų protarpiais paskaitinėti) ir žvejoti visą savaitę nusigavęs į tašką X, tikrai nebūtų per daug. Žvejybinei išvykai būtina nusimatyti pakankamai laiko: reikia susirinkti inventorių, tinkamai apsirengti, nuvykti į konkrečią vietą, jeigu numatoma dugninė žvejyba – užtrunka kelias valandas prišerti žvejybos plotus, spiningavimui taip pat reikia bent kelių valandų pasivaikščiojimui ar pasiplaukiojimui valtimi. Tad, sakyčiau, kuklus laiko minimumas, reikalingas leistis į žvejybą, yra pusdienis, optimalu – visa diena, para, o tobula – visas savaitgalis.
Mano darbo Universitete cikliškumas dalijasi į dvi stambias dalis – intensyvų dėstymo laikotarpį rudenį ir žiemą bei mažiau įspaustą į konkrečias valandas ir erdves – mokslininko darbą pavasarį bei atostogas, kurios visada būna vasarą. Kiekvienas metų laikas gena prie vandens, nes man labai įdomi vietovės dinamika, gamtos kaita, žuvų elgsena. Vienam sezonui baigiantis jau laukiu ateinant kito, todėl šį hobį praktikuoju dažną savaitgalį ir esu visų metų laikų žvejybos entuziastas, nes kiekvienas jų turi savų privalumų. Bet tikrasis smegenų persikrovimas vyksta vasarą, atostogaujant, kai galiu žvejoti, pavyzdžiui, Kuršių mariose visą naktį.
– O kokiais privalumais vilioja poledinė žūklė? Juk sąnarius nuo šalčio gelia, slidu, lamikis ne kažink koks (dažniausiai), užsiėmimas rizikingas sveikatai ir net gyvybei. Ko ieškote šioje patirtyje?
– Poledinė žūklė yra pati meditatyviausia, lėčiausia. Prisigręži mažų rutuliukų lede ir vieno delno dydžio apskritimo ribose stebi tą plotą kurį laiką, paskui eini prie kito apskritimo ir vėl ramiai stebi, timpčioji balalaiką (maža, poledinei žūklei skirta meškerėlė), taip tikrini potencialą eidamas nuo apskritimo iki apskritimo. Poledinės žūklės meškerės labai trumpos, valas plonas, todėl reikalauja ypatingos koncentracijos, koordinuotos smulkiosios motorikos: žvejys mikro judesiais kabina ant kabliuko mažytį kirminėlį ar uodo trūklio lervą, o žuvis timpčioja valą bei „sargelį“ mikro judesiais. Aiškios ir didelės plūdės, kuri panertų, kaip vasarą, – šiuo atveju nėra, todėl reikia patelkti net kelis jutimus, kad identifikuotum kibimą ir pats masintum žuvį tam tikrais judesiais judindamas valą. Jei galiu leisti sau juokiais palyginti, poledinė žūklė yra kaip mikrochirugija medicinoje: čia viskas preziciška, jautru (juokiasi).
Doc. dr. Aistis Žalnora, žvejyboje / VU MF archyvas
Meditatyvią būseną ir koncentraciją į užduotį dar labiau sustiprina būtinybė prisitaikyti prie kintančių žiemos, net speigo sąlygų: akinančios saulės, vėjo, lietaus, sniego. Klaidinga nuomonė yra apie žiemą ant ledo svaigiaisiais gėrimais besišildančius žvejus. Juos vartojant prarandama koncentracija, trinka motorika, o čia ji ypatingai svarbi, tad žvejybos rezultato sunku būtų tikėtis.
Be to, poledinės žūklės sezonas labai trumpas ir sąlygas, kada jau galima ir vis dar galima žvejoti ant ledo, žvejai ypač dėmesingai seka. Dabar, žiemoms vis šiltėjant, tokia žūklė trunka tik apie mėnesį ar du metuose. Tad kuo stipriau ar ilgiau kažko lauki, kuo trumpiau turi, tuo labiau vertini (juokiasi). Poledinė žūklė turi dar tokią super galią atverti žmogui galimybes, kurios jam įprastai neprieinamos: vaikščioti vandeniu ir pasirinkti kokias tik nori trajektorijas įveikti didžiulius jo plotus, pamatyti atsivėrusius tolius, žvelgti iš visiškai kitų perspektyvų į aplinką. Visa tai yra poledinės žūklės nuotykio skonio stiprikliai.
– Aisti, o žvejoti važiuojate dėl žuvies? Žvejyboje yra svarbu pagauti žuvį?
– Jeigu taip labai sąžiningai, tai – ne. Aišku, smagu žuvies parsivežti, tada namiškiai nesišaipo, nesako: kur tu tiek laiko buvai (juokiasi)? Bet pripažįstu, kad žvejyba yra proceso menas, o ne rezultato pergalės.
– O koks svarbiausias to proceso komponentas? Kas turi įvykti, kad jau galima būtų pakuotis meškeres namo? Arba kitaip tariant – ką reikia išsivežti iš žvejybos, jei ne žuvies laimikį?
– Man didžiausias malonumas yra išsivežti atmintyje vaizdinius apie pamatytą dienos ciklą: vos vos lendančią raudoną saulę auštant, vėliau – ją judančią dangaus skliautu, pajusti šylantį orą, stebėti vėjo gūsių kryptį ir bangeles vandens paviršiuje, sulaukti vakarėjančio žaros meto, kai vėl oras prispildo geltonos, raudonos spalvų. Akį patraukia vandens paukščių elgsena, ar bet koks kitas gyvūnėlis, kad ir bebras, kuris žvejybai, tiesą sakant, nė kiek nepadeda.
– O kodėl svarbu šiai gamtos stebėsenai dar ir kažką veikti? Pavyzdžiui – žvejoti? Ar neužtektų pasitiesti pledą prie ežero ir tiesiog žvalgytis nuo ryto lig vakaro? Kodėl žmogus siekia įprasminti savo laiką per konkrečią veiklą, sugalvoti sau užduočių?
– Manau, kad žmogiškajai egzistencijai labai reikia tikslo, užduoties. Pamenu, net vaikystėje, išėjus pasivaikščioti, tėvas visada sugalvodavo, ką turime prieiti ir ką pamatyti. Kartą ėjome be tikslo, tai iki šiol atsimenu, kad kelionė buvo nei šiokia, nei tokia. Todėl buvimo gamtoje forma su meškere, ant kurios yra kabinamas jaukas ir laukiamas laimikis, kur nukreiptos pastangos, strategijos, kaupiamos ir patelkiamos žinios, yra labai svarbus buvimo gamtoje įsiprasminimas. Drįstu spekuliuoti, kad šį aspektą lemia ir vyrams būdingi psichologiniai faktoriai – mums reikia konkrečios užduoties, apibrėžto veiksmo, kurį turime atlikti. Žvejyba tam puikiai tinka: joje ir procesas yra pats tikslas, kuris kainuoja nemažai pastangų (ir ne tik) ( juokiasi), ir žuvis yra tikslas bei tų pastangų laukiama pasekmė.
Doc. dr. Aistis Žalnora, žvejyboje / VU MF archyvas
– Aisti, o žvejyba jums yra šventas laikas sau, ar ją mielai praktikuojate ir su kompanija?
– Priklauso nuo aplinkybių ir metų laiko: jeigu tai rudens-žiemos sezonai, tikėtina, kad didžiąją bendravimo energijos resurso dalį palieku auditorijose su studentais ir tuomet mieliau tuos resursus atsistatau vienas, nei išgręžiu iki paskutinio lašo. Bet jeigu nesu labai pavargęs, tuomet žvejoju su draugu, išpažįstančiu tas pačias žvejybos vertybes (juokiasi). Žvejojant su kompanija padidėja šansai kažką pagauti, nes daugiau mąstančių galvų, daugiau patikrinama lokacijų, tačiau pats procesas lieka gana panašus, meditatyvus: kiekvienas turi savo užduotis, savo dėmesio objektus, stengiamės vienas kito be reikalo neblaškyti, leisti pasimėgauti ta meditatyvia kelione.
Kai oras geras, vasarą, labai smagu į žvejybą pasiimti ir vaikus, neretai nusivežu savo šešiametį. Tik, šiuo atveju, jau gana svarbus žuvies sugavimo veiksnys (juokiasi). Turi kibti ir, pageidautina, – užkibti, praėjus gana nedaug laiko nuo žvejybos pradžios. Kitaip motyvacija greitai senka. Bet vaikams leidžiant laiką prie vandens yra daug patrauklių veiklų: net ir pažaisti su žvejybos inventoriumi, masalais, kirminais, guminėmis žuvelėmis (aišku, be kabliukų) – smagu. Žvejyba yra tam tikras žaidimas ir kiekviename amžiuje, kada jį praktikuojame, gali būti veikiama vis kitame lygyje (juokiasi).
– Tikiu, kad žvejybos patirtys jus yra atvedę į labai gražias Lietuvos (ir ne tik) vietoves, gamtos kampelius. Gal žinote, kur įspūdingiausi saulėtekiai arba saulėlydžiai? Kokia gražiausio mūsų krašto rekomendacija galėtumėte pasidalinti, kad ir kiti galėtų tai patirti?
– Man gražiausia, ką Lietuvoje galima pamatyti, yra Kuršių nerijos Pervalkos kaimelio molas: vakarėjančios marios ir naktinė žvejyba nuo molo užsidegus gatvės (molo) žibintams, kai visi žvejai susirenka būtent prie tų lempų ir praleidžia visą naktį mėnesienoje iki pat aušros. Aušra mariose 4–5 val. ryto yra magiška patirtis. Be to, tuo metu ir kibimas geras (juokiasi).
– Aisti, o jūs pats mėgstate žuvį? Ar laimikio valgymas yra sudedamoji žvejybos dalis? Jeigu taip, kaip paruoša lietuviškų vandenų žuvis jums skaniausia?
– Taip, mėgstu. Intensyviausia žvejybos laimikio kulinarija vyksta pamaryje ir tam yra labai paprastas paaiškinimas – dažniausiai, ten būna, ką ruošti, laimikis tikrai net labai apčiuopiamas (juokiasi). Ežeruose, visgi, viena kita žuvelė tik užkimba. Na gerai, gal priklauso, kokiam žvejui (juokiasi).
Mėgstu iš Kuršių marių ištrauktą šviežią karšį, karosą ar sezaną (laukinis karpis) kepti labai paprastai – žuvį, apibarstytą prieskoniais, druska, apvolioti miltuose ir kepti ant keptuvės. Skanu ir rūkyta, bet pats tuo neužsiimu kol kas.
– O kokią žuvį pagauti jus labiausiai džiugina? Koks kriterijus tą džiaugsmą lemia: dydis, rūšis, gal kiekis – pavyzdžiui, pilną kibirą parsinešti, o gal ir vienos rimtos lydekos užtenka? Ar turite savo svajonių laimikį?
– Žuvų žuvis, kuri teikia didžiausią pagavimo malonumą, yra ungurys. Esu pagavęs kelis ungurius: vieną – mariose, kitą – Neryje naktinės žvejybos metu. Ungurys efektinga žuvis, nes ji, iš esmės, yra vandens gyvatė, – elgiasi labiau kaip gyvatė, nei žuvis, todėl tokį gyvūną sumedžioti yra įspūdinga.
– Ar ungurį galima pagauti su meškere ir kabliuku?
– Taip, ungurius, kaip ir šamus, žvejoja meškerėmis, ant didelio didelio kablio kabinamas riebus naktinis sliekas. Jokio papildomo pašaro nereikia. Užmeti ir lauki.
– Kad jau sėdime ant piliakalnio ežero saloje, papasakokite, kaip jūs atsidūrėte humanitarinių mokslų – istorijos – saloje?
– Nežinau, kuo dar galėjau būti, jei ne istoriku, nes visa mano aplinka buvo persisunkusi meile savo kraštui, tautinėmis idėjomis, mitologijos pažinimu: seneliai, tėvai audė šį naratyvo tinklą, prisidėjo piliakalnių, alkakalnių paieškų žygiai. Be to, augau laikotarpiu, kuris buvo labai svarbus formuojantis šiandieniniam Lietuvos valstybingumui – mano virtimo iš vaiko į sąmoningą žmogų laikas sutapo su labai ryškiais, paliečiančiais Lietuvos įvykiais, kurie buvo labai arti žmogaus: Sąjūdžio veikla, Baltijos kelias, Sausio 13-osios įvykiai. Labai ryškiai atsimenu, kaip Lukiškių aikštėje nuo postamento nukėlė Lenino skulptūrą ir liko jo viena koja. Paskui kažkaip iškrapštė ir ją, o mes, vaikai, rinkome į kišenes prisiminimui to paminklo duženas. Tuo metu susidomėjimas istorija buvo apskritai išaugęs, tą liudijo ir mano studijų metais susirenkęs labai gausus istorikų kursas Vilniaus universitete. Vėliau tedencijos kito.
Doc. dr. Aistis Žalnora Gulbino ežero saloje / VU MF archyvas
Tapus jaunu suaugėliu atsirado dar vienas motyvas rinktis istorijos studijas – prasmės paieškos. Istoriko duona tam palanki, nes nepaliauji kelti klausimo „kodėl?“. Žinoti, kas nutiko, yra svarbu, bet dar svarbiau – suprasti, kodėl tai nutiko. Ir čia nėra jokios ribos, kokiai tolimai praeičiai šį klausimą bandai kelti: prisimenu save 7 klasėje, kai be galo įdomu buvo Mesopotamijos, Egipto civilizacijos, priešistoriniai laikai ir ten vykę žmonijos procesai, atradimai.
Be to, kuo giliau pasineri į praeitį, tuo daugiau priežastinių ryšių randi su dabartimi. Galima gilintis į mažiausią gabalėlį ir kaip kokį QR kodą jį mintyse nuskenuoti bei nusikelti į konkrečią nuorodą, pasakojančią, kas, kur, kada ir kodėl yra įvykę. Taip nuoroda po nuorodos, vienas kodas po kito, jungiasi pažinimo dėlionė. Kodas gali būti ir daiktas, ir data, ir žmogus, ir idėja, ir laikotarpis. Viskas, kas kažkada dėl kokios nors priežasties radosi. Tokiu būdu, dekonstruojant, galima suprasti, kodėl istorija neretai kartojasi. Nepaisant technologinės pažangos, esminiai žmonijos socialinės prigimties dalykai nesikeičia, todėl ir esame ten, kur esame, buvome ir, matyt, būsime.
– Aisti, o kaip jus susižvejojo Medicinos fakultetas? Ar jūs jį susižvejojote? Į savo karjeros kryptį – Medicinos istoriją – esate paniręs jau gerą dešimtmetį.
– Poreikis buvo abipusis (juokiasi). Man bebaigiant istorijos magistrantūros studijas, tuometinė Medicinos fakulteto dekanė prof. Zita Aušrelė Kučinskienė ieškojo istoriko, kuris imtųsi nagrinėti Lietuvos medicinos, Vilniaus medicinos draugijos istoriją bei dirbtų Medicinos fakultete. Istorijos entuziastų medikų, kurie domisi praeities dalykais, buvo ir yra daug šios profesijos gretose, tačiau dekanės sumanymas buvo kitas – ji norėjo patikėti užduotį į profesionalo rankas, kuris su tam tikrais istorikui būdingais įgūdžiais nuosekliai dirbtų su mažai tuomet dar nagrinėta medžiaga. Turint tokių motyvų, įvyko tuometinio Istorijos fakulteto dekano profesoriaus Zenono Butkaus ir Medicinos fakulteto dekanės pokalbis, o ši pozicija buvo pasiūlyta man. Pagalvojęs kokias 3 sekundes – sutikau. O sutikęs dar ir pats kurį laiką nedaviau galimybės apie mane pamiršti: skambindavau dekanei vis apsidrausdamas, ar ji savo ketinimų neatsisako (juokiasi).
– O kuo jus taip sugundė Medicinos istorija, kad pasirinkimas buvo stebėtinai aiškus, mažai būdingas jaunam studentui?
– Pirmoji mano domėjimosi sritis buvo diplomatijos istorija. Labai įdomi, tačiau tuo pat metu ir tamsi, niūroka sritis, padėjusi suvokti net daugiau, nei kartais norisi žinoti. Medicinos istorija – kitokia. Ji suteikia vilties. Medicinos istorija mums padeda atsakyti į labai subtilius, visuomenės socialinės raidos klausimus, nagrinėjančius žmonių gyvenimo kasdienybę, kuri betarpiška ir gyvybiškai svarbi: ligos kilmė ir kas ją lemia yra kertinis klausimas, kuris svarbus žmogaus išlikimui, gyvenimo kokybei.
Pritariu, kad svarbu žinoti ir turėti metodus, įrankius, kuriais galima išgydyti vieną ar kitą ligą – vakcinas, antibiotikus, skalpelį, lazerį ir pan. (daugeliu atveju tai yra milžiniškas laimėjimas) – bet lygiagrečiai svarbu suprasti, o koks yra giluminis ligos priežastingumas. Be bakterijų ir virusų, susirgimą didžiąja dalimi lemia tam tikros socialinės aplinkybės: nepriteklius, nelygybė, žinių stygius, vėliau jau iš čia seka nešvara, prasta mityba, blogi įpročiai ir kitos problemos. Todėl modernūs ir bent jau Vakarų demokratijose didžiąja dalimi veikiantys socialiniai standartai yra tie tikrieji stebuklai, kurie leidžia išvengti ligų bei išgydyti ne pačią ligą, o jos giluminę priežastį.
– Kokia kryptimi pasukote, ką ėmėtės studijuoti atėjęs dirbti į Medicinos fakultetą?
– Čia atėjęs supratau, kad labai mažai tyrimų turime iš lenkiškojo Vilniaus krašto istorijos laikmečio (XX a. trečio ir ketvirto dešimtmečių), kuris buvo bene 80 metų ignoruotas dėl politinių priežasčių. Jis mums labai artimas, todėl tiesiog negali neturėti įtakos mūsų dabarčiai. Tuo pačiu man tai buvo nemenkas iššūkis išmokti lenkų kalbą, suprasti to meto medicinos, visuomenės sveikatos realybę. Pradžioje ėmiausi temos kaip jaunas mokslininkas maksimalistas – siekiau studijuoti visą Stepono Batoro universiteto Medicinos mokslo istoriją, bet vėliau supratau, kad medicina yra labai didelė bei susikoncentravau į to laikotarpio visuomenės sveikatos aspektą.
Doc. dr. Aistis Žalnora / VU MF archyvas
– O ar atsinešate štai čia, ant ežero ledo, istorinius klausimus? Ar dėliojate čia paskaitų temas, kokio nors straipsnio fabulą?
– Visaip būna, bet dažniausiai to nesibodžiu: jeigu man tema yra įdomi (o įprastai aš renkuosi tai, kas man labai įdomu), tikrai pagalvoju, į kurią pusę reikėtų pakreipti klausimą ar kaip sujungti kažką naujo, ką sužinojau, su mano dėstomomis paskaitų temomis.
– Aisti, o kas jūsų, istoriko, karjeros kelyje buvo įspūdingiausias faktas, kurį ištraukėte? Toks, kurio laimikiu, kaip tikras žvejys, giraitės ir giriatės?
– Įspūdingiausias laimikis buvo faktų visuma, kurią supratau studijuodamas vadinamąjį lenkmetį – tai, kad tuometė sveikatos apsaugos sistema savyje talpino didžiąją dalį modernaus šių dienų suvokimo apie visuomenės sveikatą kaip visos visuomenės organizuotas pastangas kovoti su ligomis. Apie 1920–1939 m. Vilniaus krašte, okupuotame Lenkijos, suvokimas buvo labai modernus ir kompleksiškas: gydytojai matė visą spektrą priemonių, kuriomis galima išvengti ligų arba kovoti su jomis.
– Ar teisingai suprantu, kad visuomenės sveikatos koncepcija, kurią turime šiandien, jau buvo ir veikė prieš 100 metų mūsų kraštuose? Tai ką tuomet naujo padarėme per pastarąjį šimtmetį šioje srityje?
– Iš esmės – taip. Na, bent jau teoriniame lygmenyje, nes idėjas įgyvendinti praktikoje trukdė lėšų stygius. Kaunas tarpukariu, Vilniaus kraštas, priklausęs Lenkijai, tuomet jau skriejo vakarietiškų, iš JAV sklindančių idėjų, orbitoje, kurioje buvo modernus supratimas, kas yra higiena, visuomenės sveikata, nors tuometis terminas šioms sritims nusakyti buvo – visuomenės higiena. Ji apėmė ir fizinę higieną, ir socialines priemones sveikatos gerinimui. Vėliau labai nedėkingai susiklostė politinė mūsų istorija: pažangą, kaip ir daugelyje sričių, nutraukė sovietinė okupacija. Sovietinėje paradigmoje grįžta prie siauresnio suvokimo apie ligą, sveikatą: ten liko tik fizinis aspektas – siekta valyti, plauti, dezinfekuoti, o socialinio aspekto, buvusio kertiniu, tarsi netenkama.
– O kas yra socialinis visuomenės sveikatos aspektas?
– Tai organizuotos priemonės, nukreiptos gerinti žmogaus būtį, ligų prevencija. Pavyzdžiui – tarpukariu (vėlgi – bent jau teoriniu lygmeniu) jau buvo žinomas tam tikras socialinis minimumas, būtina sąlyga palaikyti sveikatą: darbo režimo ir sąlygų normos ir pan. Įspūdį daro tai, kad tais laikais buvo žvelgiama sistemiškai į įvairius veiksnius, kurie gali turėti įtakos žmogaus sveikatai: keliami klausimai, kaip palengvinti darbininko būtį analizuojant, kiek laiko žmogus sugaišta rūpindamasis savo buitimi, ruošdamas maistą, tvarkydamas namus, važiuodamas į darbą, kiek laiko jam lieka miegui ir pan.
Kazimiero Karafos-Korbuto ir kitų tyrimuose randame, kad jie labai aiškiai siejo darbo organizavimo pagrindus, nuovargį kaip priežastį sveikatos problemoms rastis. Įvardino daug dalykų, kurie šiandien mums labai aktualūs ir apie kuriuos kalbame: protinio darbo kiekis, dienotvarkė, darbo ir poilsio režimas. Vėliau šią giją tęsia ir higienistas profesorius Jonas Šopauskas: jis teigia, kad žmogus protinį darbą gali dirbti ne daugiau kaip 6 valandas, 8 valandas jis negebąs sukoncentruoti dėmesio, nurodyta, kiek ir kokios trukmės pertraukėlės turi būti daromos, apibrėžiama pietų pertraukos trukmė – viena valanda, – kuri turėtų būti skiriama ne tik pavalgyti, bet ir poilsiui, laikui sau. Matyt, ir to meto visuomenėje tokios normos buvo siekiamybė, žmonės turėjo iššūkių, dėl to tam buvo skiriama dėmesio.
Paradoksalu, bet socialistinę ideologiją įgyvendinę sovietai būtent šiuos principus ir nuneigė. Santvarkai nebuvo palanku įvardinti tikrąsias kai kurių ligų priežastis, pavyzdžiui – skurdą, socialinę nelygybę, ribotas prieigas prie resursų, tinkamų gyvenimo sąlygų. Kai kurios to meto normos buvo net kuklesnės, nei tarpukario, o mokslinės išvados – pritempiamos prie ideologijos. Pavyzdžiui, dar lenkmečiu teigta, kad minimali gyvenamoji erdvė vienam žmogui, ypač – vaikui – 10 m2 , o sovietmečio statybos daugiabučiuose tas standartas buvo vargiai išlaikomas. Tokių butų virtuvės buvo neįtikėtinai mažos, nes argumentuota, esą net ir darbininkas neturi gaišti laiko virtuvėje, geriau tegul eina valgyti į kavinę, valgyklą, kas skamba kaip utopija.
Doc. dr. Aistis Žalnora / VU MF archyvas
– Aisti, o kur šiuo metu esate užmetęs meškeres? Kokioje temoje žvejojate?
– Be man įprastų temų, šiuo metu žvejoju ir XIX a. istorijos vandenyse. Bandau suvokti, kaip to meto gydytojai suprato savo darbą, jį atliko, kokia logika vadovavosi. Akivaizdu, kad klausimus jie kėlė labai panašius, kokius kelia ir šių dienų gydytojai, tik jie turėjo kitus atsakymus, jais grindė savo veiksmus, pasirinkimus, turėjo savą logiką. Klausimai buvo panašūs, bet atsakymai skyrėsi. Tačiau kažkokiu būdu jiems taip pat pavykdavo pasiekti rezultatą. Todėl mano klausimai yra – kokiu būdu, kaip jie suvokė savo darbą?
– O galite iš istoriko perspektyvos pasakyti, kur baigiasi istorija? Kiek realu, kad sau ištartumėte: Aisti, apie tai jau nebegalvok, čia – dabartis? Kur baigiasi istorija ir prasideda šiandiena?
– Aš manau, kad istorikas kaip tik labai turėtų kontempliuoti dabartį, nes jeigu jis to nedaro... tai kokia prasmė iš to, ką jis daro? Istorija vardan istorijos neturi prasmės. Istorija turi padėti atsakyti į dabarties klausimus, bet dar svarbiau – juos kelti. Susidūręs su tam tikru precedentu praeityje ir kažką panašaus pamatęs dabartyje – sujungi taškus, atkreipi dėmesį ir natūraliai keli vienokius ar kitokius klausimus. Ne visiems tie klausimai patinka, bet dekonstruoti dabartį kartais tiesiog būtina. Pavyzdžiui, būtina įvardinti, kad be tam tikro nuosaikumo, intelektualinio kuklumo, kurio moko istorija, mes dažnai per greit susižavime techninėmis naujovėmis tarsi panacėjomis, kurios neretai atneša daugiau žalos nei naudos.
– Ar turite galvoje pasidėjęs kokį nors klausimą, prie kurio dar rankos nepriėjo, bet labai maga būtų panagrinėti, arba tokį, kuris būtų labai prasmingas, tik kol kas jam dar – ne laikas? Kokių ateities laimikių mes galime tikėtis?
– Na, mano ilgalaikis tikslas yra savo žinias, tyrimus sudėti į monografiją apie Vilniaus krašto sveikatos istoriją. Ten turėtų būti gana sensacingų istorijų apie kovas su bakterijomis, cheminį karą, darbininkų traumas dėl nuovargio, proto ir fizinės higienos klausimai, kuriuos to meto higienistai kėlė ir sujungdavo taškus, iš pirmo žvilgsnio nesijungiančius. Knygoje turėtų sugulti Lietuvos tarpukario laikotarpio medicininė realybė. Jos pagrindas tarsi jau yra mano 2015 m. apgintoje disertacijoje, tačiau dabar, žvelgiant į ją iš laiko perspektyvos, aš suprantu, kad daug ko nesupratau (juokiasi), o vaizdinys, kurį turėjau, nepakankamai kompleksiškas. Čia labai opi problema daugeliui istorikų: kada sustoti? Kaip pasakyti sau, kad to minčių žemėlapio, kurį šiuo metu turiu, man jau užtenka, aš jau jį susisteminsiu.
Doc. dr. Aistis Žalnora Gulbino ežero saloje / VU MF archyvas
– Jau senokai kaip mus merkia šaltas žiemos lietus, bet, Aisti, man regis, kad tas pusdienis, kurį praleidome su jumis šiandien ant ledo žvejodami ir kalbėdamiesi, buvo prabangos reikalas. O kas jums yra prabanga?
– Tikrai taip, man prabanga yra turėti laiko ir jį gerai, įdomiai leisti, skirti laiko šeimai, draugams, būti čia ir dabar. Visą kitą mes galime nusipirkti, bet be atvangos dirbdami ir pirkdami kažką už pinigus, mes tą savo didžiausią prabangą – laiką – ir parduodame.
– O kaip susitvarkote su šiuolaikinį žmogų atakuojančiomis laiko efektyvinimo, maksimalaus produktyvumo tendencijomis, kurios gajos visuomenėje? Štai, pavyzdžiui, jūs, vidutinio amžiaus vyras, esantis gyvenimo greitkelio etape, sėdite su meškere dvi dienas, o tuo metu jūsų bendraamžiai kopia į savo everestą – išmoksta, sukuria kažką naujo, nueina į kontaktų vakarėlį ir pan.? Neturite sau priekaištų, kad galėtumėte būti efektyvesnis tuo metu, kai tiesiog sėdite ir žiūrite į timpčiojantį peršviečiamą siūlelį? Kaip randate balansą šiame beprotiško tempo pasaulyje sugyvendamas su žmonėmis, turinčiais dar beprotiškesnio masto tikslų? Ar keliate iš viso šiuos klausimus sau?
– Keliu, žinoma, bet tada prisimenu savo „seną gerą draugą“ K. Karafą-Korbutą ir jo darbo higienos patarimus. Jis kalba apie tai, kad skirti laiko sau ir įgauti daugiau fizinių, psichinių jėgų yra naudinga, nes prie to paties darbo ar tikslo vėliau gali grįžti daug geresnės formos ir padaryti daugiau, nei kad džiovindamas smegenis 6–7 dienas per savaitę nepertraukiamai. Perdegimas, persidirbimas neveda į gerą rezultatą, greičiau – į rezultato kritimą.
Istorijos studijos tuo ir žavi, kad leidžia pažinti dalykus skirtinguose lygmenyse – mikro, segmentuotus, ir makro – kaip visumą. Man daro įspūdį tokios istorinės asmenybės kaip Kazimieras Karafa-Korbutas, Rudolf Virchow, Charles-Edward Amory Winslow, Johanas Peteris Frankas – jie matė juos supantį pasaulį makro lygmeniu, vertino veiksnių visumą, kūrė tam tikrą formulę. O mes dažnai bandome dalykus susegmentuoti, kad vienoje ar kitoje vietoje baigiasi vienas ar kitas objektas. Bet gi visumos vaizdas, matymas iš platesnės perspektyvos, daug ką paaiškina, leidžia neužsisukti žiurkių rate, kuriame tik bėgi, bėgi, darai darai, bet nebūtinai iš to yra prasmės.