Istorija
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (MF) Anatomijos, histologijos ir antropologijos (AHA) katedra buvo įkurta 1775 m. gegužės 6 d. ir yra senesnė už patį Fakultetą, kuris buvo įkurtas 1781 m.). Tuomet Vyriausios edukacinės komisijos pirmininkas vyskupas Ignas Masalskis paskyrė savo dvaro gydytoją Mikalojų Renjė (Regnier) pirmuoju Vilniaus akademijos medicinos profesoriumi ir paprašė organizuoti anatomijos dėstymą.
Vilniaus universiteto Anatomijos katedros istorija apima keletą laikotarpių:
- Senojo Vilniaus universiteto laikotarpį (1775-1842)
- Tarpukario laikotarpį (1919-1940)
- Sovietinės okupacijos laikotarpį (1940-1990)
- Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį (nuo 1990 iki šiol)
Čia trumpai apžvelgsime pirmuosius tris Vilniaus universiteto Anatomijos katedros istorijos laikotarpius. Nuo 1775 m. vadovaujant M. Renjė parengiamoji anatomijos dėstymo fazė tęsėsi 6 metus. M. Renjė pakvietė iš Paryžiaus Jokūbą Briotė (Briotet) pavaduotoju anatomijai dėstyti. J. Briotė buvo dirbęs Paryžiaus Hōtel-Dieu ligoninėje pas įžymius to meto anatomus. Vilniuje J. Briotė, paskirtas anatomijos prozektoriumi ir demonstratoriumi, pradėjo gaminti anatomijos preparatus. Greitai jis sukūrė visą anatominių preparatų rinkinį – tai buvo anatomijos muziejaus pradžia. Vyriausioji mokykla, įvertindama jo nuopelnus organizuojant anatomijos muziejų ir dėstant chirurgiją, 1787 m. jam suteikė medicinos ir chirurgijos daktaro diplomą ir skyrė chirurgijos ordinatoriniu profesoriumi.
Pirmuoju anatomijos profesoriumi, pradėjusiu dėstyti studentams medikams 1781 m. reformuotoje Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Vyriausioje mokykloje, buvo italų kilmės gydytojas Steponas Laurynas Bizis (Bisio). Jis buvo ir Collegium medicum dekanas. S. L. Bizis iki atsiskiriant fiziologijai kartu dėstė anatomiją ir fiziologiją. Tuo metu XVIII a. ir XIX a. riboje buvo trys ryškesnės anatomijos kryptys: lyginamoji anatomija, embriologija ir fiziologinė anatomija. S. L. Bizio dėstymo būdas buvo artimiausiais fiziologinės anatomijos krypčiai. Pats S. L. Bizis stengėsi aprėpti visų to meto žymių anatomų duomenis, jo paskaitas puošė gausi iliustracinė medžiaga.
1787 m. S. L. Biziui išvykus anatomijos profesoriumi buvo išrinktas Rygos gydytojas Jonas Lobenveinas, kilęs iš Vienos. Jis anatomiją dėstė lotyniškai 33 metus su pertrauka (1812-1815 m.) dėl prancūzmečio. Tuo laikotarpiu anatomiją dėstė M. Mianovskis. Anatomijos dėstymą J. Lobenveinas baigdavo visos ontogenezės apibūdinimu. Tokiu būdu studentams būdavo pateikiamas ištisas žmogaus biologinio ciklo vaizdas. Didėjantis anatomijas muziejus ir sistemingi lavonų skrodimai leido studentams išsamiai studijuoti anatomiją, kuria domėjosi ir studijavo ne tik medikai, bet ir kiti gamtos mokslais besidomintys asmenys. Preparatus Muziejui gamino ir vadovavo pratyboms prozektoriai – J. Briotė, J. Braunas, G. Holcas, A. Kersnovskis, A. Belkevičius ir kiti. J. Lobenveinas 1799 m. buvo išrinktas dekanu ir šias pareigas ėjo su pertrauka iki 1820 m., t.y. iki mirties.
Vėliau (1820-1824 m.) anatomijai vadovavo žymus lektorius Vaclovas Pelikanas – chirurgas ir administracijos veikėjas. Jam tapus rektoriumi, anatomijos dėstymą perėmė vilnietis Adomas Belkevičius. Dėl jo pasiaukojančio darbo anatomijos muziejus išaugo nuo 565 iki 3000 eksponatų ir pagal turtingumą bei preparatų tobulumą tapo tų laikų įžymybe. J. Belkevičiui mirus (1840 m.), anatomiją trumpai dėstė buvęs prozektorius Liudvikas Siaurukas. Po 1831 m. sukilimo prieš caro valdžią uždarius Vilniaus universitetą, Medicinos fakulteta reformuotas į Vilniaus Medicinos ir chirurgijos akademiją, kuri neilgai gyvavo ir 1842 m. buvo likviduota. Anatomijos muziejus buvo perduotas Kijevo šv. Vladimiro universitetui. Vėliau Sovietmečiu Profesoriaus Salezijaus Pavilonio pastangomis pavyko atgauti dalį šios unikalios preparatų kolekcijos, tačiau daugelis buvusio senojo Vilniaus universiteto anatomijos muziejaus preparatų taip ir nebuvo grąžinti į Lietuvą.
Tarpukario laikotarpiu Vilniuje buvo įsteigtas lenkiškasis Stepono Batoro universitetas su Medicinos fakultetu. Trumpą laiką (1919-1920 m.) Katedrai vadovavo Jurgis Aleksandravičius, o nuo 1920-1921 m. – M. Reicheris, kuris mokėsi Ciūriche ir specializavosi antropologijoje pas Rudolfą Martiną Miunchene. Katedra laikinai buvo įsikūrusi vadinamojoje Sniadeckių kolegijoje, o 1920 m. pradėtas statyti specialus Anatomikumo priestatas prie vadinamosios Čartoriskio kolegijos. Anatomikumo statyba užtruko – jis buvo atidarytas 1934 m. Čia įsikūrė Anatomijos ir Histologijos katedros. Per tarpukario dvidešimtmetį Katedros mokslo darbas buvo antropologinio pobūdžio. Nagrinėta teratologija, kraujagyslių ir raumenų variacijos, vaisiaus proporcijos, antropologiškai tirti Trakų karaimai, ištirti karalių palaikai, rasti 1932 m. po potvynio Vilniaus požemiuose. Sukauptas apie 3000 iškastinių kaukolių – daugiausiai iš Vilniaus ir jo apylinkių – rinkinys.
Lietuvai grąžinus Vilnių, 1940 m. atkurta Anatomijos katedra. Jai vadovavo prof. Jurgis Žilinskas. Vokietijos okupacijos metais Anatomijos katedrai (1941-1944 m.) vėl vadovavo prof. Jurgis Žilinskas, asistentais buvo Juzė Aglinskienė, Juozas Markulis, Salezijus Pavilonis, Kostantas Širmenis. 1944 m. katedros patalpas užėmė sovietų karo ligoninė, kuri išsikraustydama išsivežė visą turtingą aparatūrą, paveikslus ir baldus. 1949 m. sudaryta jungtinė Anatomijos, histologijos ir embriologijos katedra, o dabartinis pavadinimas jai suteiktas 1989 m. 1944-1948 m. Anatomijos katedrai vadovavo vyr. dėst. J. Markulis, 1948-1988 m. – prof. S. Pavilonis, 1988-2001m. – prof. G. Česnys, nuo 2002 – prof. J. Tutkuvienė.
Pirmąjį pokario dešimtmetį nagrinėtos žmogaus morfologijos temos – daugiausiai apie virškinamąjį aparatą: veido, burnos ir dantų morfologija (S. Pavilonis), skrandžio arterijų ir venų kompleksinės variacijos (J. Serapinas), skrandžio kraujagyslių ypatumai sergant opine liga (A. Bistrickaitė). Šeštąjį dešimtmetį tirti Lietuvos vaikų fizinės raidos klausimai. 1959-1968 m. ištyrus 16473 Lietuvos vaikus ir jaunuolius (S. Pavilonis), naujai nušviestos lytinio brendimo periodo ypatybės. Ištirta kūno matmenų dinamika 7-20 metų amžiaus laikotarpiu, proporcijų kitimas, funkcinių rodiklių įvairovė, patobulinta metodika lytiniam brendimui vertinti. Kituose darbuose buvo tiriami naujagimystės (E. Razgauskas, J. Stankus, G. Česnys) ir kūdikystės laikotarpiai (G. Česnys). Pastarasis tyrimas ypač vertingas, nes atliktas longitudiniu metodu. Ikimokyklinio amžiaus vaikų fizinę būklę (svarbiausius rodiklius) tyrė E. Andriulis.
Visi kartu pastarieji tyrimai leido nušviesti Lietuvos vaikų fizinę raidą augimo periodu – pradedant naujagimyste ir baigiant jaunuolyste. Tuo metu sudarytais Lietuvos populiacijos vaikų augimo standartais daugiau nei 20 metų (1970-1994 m.) naudojosi gydytojai praktikai, tačiau ir dabar kiti tyrinėtojai remiasi šiais duomenimis nagrinėdami epochinius fizinės būklės pokyčius. Be to, pastarųjų tyrimų duomenis palyginus su dar ankstesniais Lietuvos gyventojų tyrimų duomenimis – išaiškinta lietuvių vaikų raidos ir fizinės būklės epochinė tendencija, t.y. nuo XIX a. iki XX a. pabaigos vykę lietuvių fizinio tipo poslinkiai - kūno matmenys, proporcijos, kūno sudėtis, vaisingo laikotarpio ypatumai (berniukų it mergaičių lytinio brendimo datos, menopauzės amžius ir kt.).
XX a. pabaigoje padėtas pagrindas ir lietuvių etnogenezei bei populiacijos praeičiai nušviesti. Nuo 1970 m. sukaupta (G. Česnys) didelė gerai datuota paleoantropologinė (osteologinė) kolekcija. Nušviesti lietuvių etnogenezės etapai nuo pirminio Lietuvos teritorijos apgyvendinimo mezolite, indoeuropiečių atsikraustymo ir baltų susidarymo neolite, baltų genčių sąjungų susidarymo geležies amžiuje iki lietuvių tautybės formavimosi vėlyvaisiais viduramžiais. Ištirta paleopopuliacijų populiacinė genetika, paleodemografija, rekonstrukcinė somatologija (G. Česnys), paleopatologija (R. Jankauskas), etninė odontologija (I. Balčiūnienė). Atgimimo laikotarpiu (1989 m.) už lietuvių etninės antropologijos darbus G. Česnys ir I. Balčiūnienė apdovanoti Valstybine premija.
Nuo 1970 m. eksperimentiškai buvo tiriami ir embriono raidos ypatumai veikiant juos kai kuriomis vaistinėmis medžiagomis: nustatyti jautriausieji cheminių veiksnių poveikiui laikotarpiai – organizmo struktūrų ir sistemų jautrumas bei sutrikimo pobūdis, kai kurių anomalijų raidos mechanizmai (L.Slavėnienė, J.Žukienė).
Apibendrinant galima teigti, kad iki Nepriklausomybės atgavimo Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra tapo Lietuvos antropologinių tyrimų centru, todėl dabartiniai Katedros mokslo darbai turi tvirtą pamatą, į kurį remiasi naujos temos, tęsdamos seną tradiciją. Atgavus nepriklausomybę, galima išskirti tris svarbiausias mokslo darbo temas, kurios atspindi Anatomijos katedros istorines tradicijas ir atitinka šių dienų mokslo tendencijas: bioarcheologija (paleoantropologija), vaikų ir suaugusiųjų biologinė antropologija ir eksperimentinė morfologija.
Tyrimų kryptys
Šiuo metu VU MF Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros biudžetinė tema – tai „Žmogaus fenotipo įvairovė, jos prenataliniai ir postnataliniai veiksniai, epochiniai kitimai, sąsajos su bendra sveikatos būkle“ (2014-2018 m.).
Tai labai plati tarpdisciplininė tematika, kurią galima būtų suskirstyti į tris potemes:
- Paleoantropologijos ir bioarcheologijos potemė (vadovas: R. Jankauskas; nariai: J. Kozakaitė, Ž. Miliauskienė, A.Urbanavičius). 2014-2018 m. laikotarpiu buvo toliau plėtojama biologinės antropologijos mokykla, ypatingą dėmesį skiriant senųjų Lietuvos gyventojų tyrimams. Pastarieji tyrimai yra tarpdisciplininio pobūdžio, apimantys žmogaus biologijos (sveikatos ir sergamumo rodiklių praeityje) bei humanitarinius (archeologija) aspektus. Katedros darbuotojai kaupė ir nagrinėjo duomenis apie viduramžių ir Naujųjų laikų Lietuvos gyventojų morfometrinius, paleopatologinius ir paleodemografinius rodiklius, tęsė naujos paleoosteologinės medžiagos tyrimus: geležies a. traumatizmo epidemiologija; dantų akmenų mėginių iš paleoantropologinių rinkinių analizė; panaudojant specifines mikrofosilijų (krakmolo ir fitolitų) charakteristikas atliko maistui naudotų augalų tyrimus. Pastaruoju metu glaudžiai bendradarbiaujama su Lietuvos ir užsienio archeologais, ypatingą dėmesį skiriant įvairiems žmogaus ekologijos aspektams (mitybai, infekcinėms ir parazitinėms ligoms), taip pat žmogaus genomo tyrimams; tirti epochiniai kraniometrinių rodiklių poslinkiai, juos siejant su galimais mitybos pokyčiais. Tęsiami ir Lietuvos teismo antropologijos mokyklos darbai.
- Eksperimentinės morfologijos potemė (vadovė: J. Tutkuvienė; nariai: V. Bartuškienė, G. Laurinavičiūtė, R. Šimkūnaitė-Rizgelienė, R. Čepulienė, V. Žalgevičienė). 2011-2016 m. laikotarpiu pasitelkiant eksperimentinių tyrimų su gyvūnais duomenis, buvo analizuojamas sveikatos programavimas augimo laikotarpiu, prenatalinės ir postnatalinės raidos ypatumai bei veiksniai. Tirta mitybos ypatumų įtaka žiurkių palikuonių fizinei būklei, stebėta palikuonių fizinė būklė nuo gimimo iki brandos ir natūralios mirties, paruošta medžiaga įvairių organų preparatų histologinei analizei atlikti. Analizuotas įvairios cheminės sudėties vandens, antioksidantų ir kvantinių taškų poveikis eksperimentinių gyvūnų embrionų formavimuisi. Tęsiami galūnių užuomazgų formavimosi, savireguliacijos ir regeneracijos tyrimai: analizuojami transplantuotų galūnių fragmentų augimo ir skeletogenezės ypatumai.
- Taikomosios antropologijos ir evoliucinės medicinos potemė (vadovė: J. Tutkuvienė; nariai: A. Barkus, E.M. Jakimavičienė, L. Nedzinskienė, A. Suchomlinov, V. Tutkus, J. Drąsutis, K. Kuolienė, G. Laurinavičiūtė, V. Lukošaitis, R. Morkūnienė, A. Vaitiekus). 2014-2018 m. laikotarpiu buvo tęsiami Lietuvos ir kitų populiacijų gyventojų fizinės būklės įvairovės tyrimai, fenotipo raiškos biotiniai ir abiotiniai veiksniai, epochiniai kitimai, fizinės būklės žymenų sąsajos su bendra sveikatos būkle. Ištirti Lietuvos vaikų ir suaugusių gyventojų fizinės būklės rodiklių pokyčiai per pastaruosius dešimtmečius, nagrinėtos fizinės ir bendros sveikatos būklės sąsajos ir veiksnius. Ypatingas dėmesys skirtas Lietuvos naujagimių fizinės būklės ypatumams ir sąsajoms su motinos organizmo veiksniais – nagrinėtos naujagimių kūno dydžio ir biologinių, socialinių bei ekonominių veiksnių sąsajos. Atlikti darželinio amžiaus vaikų augimo rodiklių ir mitybos tyrimai; nagrinėta globos namuose augančių vaikų fizinė ir bendra sveikatos būklė. Pastaraisiais metais buvo tęsiami ir veido bruožų įvairovės bei patrauklumo vertinimo kriterijų tyrimai. Atlikta tarpdisciplininių taikomosios antropologijos ir klinikinės anatomijos mokslinių tyrimų (taikant daugiau nei 100 morfologinių ir funkcinių rodiklių tyrimų programą sąsajoms su tam tikromis klinikinėmis būklėmis ar patologijoms nustatyti): nagrinėtas vaikų su refrakcijos ydomis augimas (ištirta daugiau nei 150 toliaregių vaikų fizinė būklė); ištirtos policistinių kiaušidžių sindromu sergančių moterų kūno sudėjimo ypatumai (daugiau nei 120 moterų); nagrinėta nevaisingų moterų fizinė būklė; nagrinėtos krūtų parametrų ir kūno matmenų sąsajos bei kitimai per nėštumą (ištirta daugiau nei 100 moterų); tirti morbidinio nutukimo asmenų kūno parametrai; tyrinėta kelio sąnario struktūrų klinikinė anatomija (naudojant daugiau nei 2000 artroskopinių operacijų duomenis); tirtos apatinės galūnės sąnarių grandinės ir kūno parametrų sąsajos – kojų morfologinių ir funkcinių parametrų ryšys su sąnarių patologija (ištirta 180 jaunų – 20-25 metų amžiaus – vaikinų ir merginų.
Projektai
Vykstantys projektai:
HORIZON 2020 projektas “Alliance for Life: Closing Research and Innovation Divide in the European Union”, 2018-2019 (Strateginio komiteto narė prof. J. Tutkuvienė).
HORIZON 2020 projektas „Scientia Fellows II“, 2018-2020 (VU MF koordinatorė prof. J. Tutkuvienė).
Darbuotojų publikacijos
Čepulienė Ramunė
Jakimavičienė Eglė Marija
Miliauskienė Žydrūnė
Nedzinskienė Laura
Suchomlinov Andrej
Tutkus Vytautas
Vosyliūtė Rūta