Gabrielė Dirsytė / MF archyvas
Ergoterapija (gr. ergon – darbas, terapia – gydymas) – tai pacientų galimybių atstatymas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla, siekiant sustiprinti gebėjimus, atkurti turėtus įgūdžius, juos palaikyti ar kompensuoti tam, kad sugrįžtų žmogaus savarankiškumas, galėjimas gyventi visavertį gyvenimą. Apie tai, kokia yra ergoterapijos nauda bei kaip ji taikoma psichikos sveikatos srityje artėjančios Pasaulinės ergoterapijos dienos, spalio 27 d., proga kalbamės su VU Medicinos fakulteto absolvente ergoterapeute Gabriele Dirsyte.
Ar populiari ergoterapeuto profesija Lietuvoje?
Kadangi tenka dirbti su kolegomis, tarp kurių yra ir dėstančių ergoterapijos studijų programoje, tai iš jų žinau, jog tai nėra populiarus profesijos pasirinkimas. Tiksliau, šios profesijos populiarumas mažėja. Tokia yra problematiška tendencija.
Ko mokamasi ergoterapijos studijų programoje?
Mokomasi įvairių disciplinų: ergoterapijos istorijos ir filosofijos, funkcinės anatomijos, psichologijos pagrindų, reabilitacijos priemonių, psichosocialinės prieigos ir medicinos etikos, žmogaus fiziologijos, motorikos, patologinių būklių, jų diagnostikos ir gydymo, pirmosios medicininės pagalbos ir slaugos pagrindų, ergoterapijos vaikams ir paaugliams bei kitų dalykų.
Kodėl pasirinkote tokią specialybę?
Pirminis noras buvo studijuoti kažką, kas būtų susiję su medicina. Iš tiesų, gal nuskambės juokingai, bet ergoterapijos programą į pageidavimų sąrašą įrašiau dar gerai nežinodama, kas tai per specialybė. Vėliau aiškinausi ir atradau, kad ergoterapija tikrai glaudžiai susijusi su medicina.
O nebuvo minčių rinktis kineziterapijos ar reabilitacijos bendrai?
Man įdomiausia buvo tai, kad ergoterapeutas gali dirbti su žmonėmis, kurie susiduria su psichikos sveikatos sunkumais. Asmeniškai, mažiau įdomi dalis ir buvo būtent žmogaus fiziologijos. Iš tiesų, ergoterapija – labai plati profesija, esama daug sričių, kuriose galima specializuotis. Jeigu kineziterapija – apie žmogaus kūną, jo funkcijų atstatymą, mobilumo didinimą, tai ergoterapija – apie kognityvinių funkcijų, socialinių, vykdomųjų įgūdžių gerinimą, taip pat – kasdienių bei mokymosi įgūdžių lavinimą. Jeigu reiktų apibrėžti labai plačiai, tai ergoterapija yra apie žmogaus autonomijos, mažesnio priklausymo nuo išorinės aplinkos, kitų, gebėjimo pasirūpinti savimi didinimą. Tai – įvairus įgūdžių lavinimo spektras. Bet tiek ergoterapija, tiek kineziterapija patenka po reabilitacijos „skėčiu“.
Šaltinis: https://www.karpol.lt/
Papasakokite plačiau – kaip atrodo ergoterapeuto darbo diena?
Ergoterapeutas dirba individualiai ir grupėse, kuriose mokomasi įgūdžių. Dirbdamas individualiai, jis atlieka atvejo vadybininko vaidmenį. Čia kartu su klientu ar pacientu išsigryninami trumpalaikiai ir ilgalaikiai jo tikslai, nusimatomos kliūtys, kurios gali trukdyti pasiekti juos, tada – priemonės, su kuriomis bus judama link išsikeltų tikslų, mažinant kliūtis, sudaromas užsiėmimų visai savaitei tvarkaraštis (trukmė – dažniausiai nuo mėnesio iki pusmečio). Tam tikra prasme ergoterapeutas yra mokytojas, lydintis žmogų jo kelionėje, yra šalia ant „to paties laipto“, pataria, kartu mokosi su klientu ar pacientu, kaip pasiekti išsikeltą tikslą.
Lygiagrečiai vyksta įgūdžių – kasdienių, bendravimo, kognityvinių ir kt. – lavinimo grupės. Pavyzdžiui, bendravimo įgūdžių lavinimo grupėje išsirenkame neutralią temą, kuri nėra susijusi su asmeniniais sunkumais, psichikos ligomis ar pan., ir kalbamės ta tema, kiekvienas dirbdamas su savimi. Tarkime, vieno kliento ar paciento tikslas gali būti gebėti išklausyti pašnekovą nepertraukiant, kito – išsakyti savo nuomonę, jeigu žmogus yra labiau užsisklendęs, tylesnis, ir t. t. Taigi į grupę kiekvienas ateina su skirtingais tikslais, o mano kaip ergoterapeutės darbas yra subalansuoti tuos tikslus – kad tylesnis daugiau kalbėtų, o kuris daugiau kalba – duotų daugiau erdvės tylesniam, ir t. t. Kognityvinių įgūdžių lavinimo grupėje duodame konkrečias užduotis, ir, nors esama grupėje, dirbama daugiau individualiai.
O grupės gali būti skirtingos – nuo 5-ių iki 15-os žmonių. Tiesa, grupėse gali kilti įvairių tarpusavio situacijų, taigi mokomasi ne vien bendrai nusimatytų įgūdžių, bet ir kaip tose konkrečiose situacijose išbūti.
Taigi mano darbo diena ir susideda iš individualaus konsultavimo bei grupių vedimo.
Su kokiomis problemomis žmonės dažniausiai kreipiasi pas ergoterapeutą?
Kadangi specializuojuosi psichikos sveikatos lauke, galiu pakomentuoti remdamasi tik savo patirtimi. Žmonės kreipiasi su įvairiais psichikos sveikatos sunkumais: depresija, šizofrenija, bipolinis sutrikimas, asmenybės sutrikimai ir kt. O šiaip ergoterapeutas gali dirbti ir su klientais ar pacientais, turinčiais neurologinių, kardiologinių ar kt. sveikatos problemų, taip pat – su vaikais. Taigi, labai platu.
Ar galėtumėte pasidalinti keletu sėkmės istorijų, kada ergoterapija padėjusi žmogui sugrįžti į gyvenimą?
Tokių atvejų tikrai yra, su kolegomis vis prisimename ir pasidžiaugiame. Man ryškiausiai atmintyje išlikę, kai klientai (nes tokių atvejų buvo ne vienas) iš visiško nesaugumo jausmo, užsidarymo namuose, nebendravimo net su artimiausiais, pradeda keistis, išeina į darbinę veiklą, geba išlaikyti stabilų darbą, nors prieš tai darbuose kildavo sunkumų dėl to, kad būdavo daug nesaugumo jausmo, pasireikšdavo kiti simptomai. Vis tik bendrą sveikimą, sugrįžimą į gyvenimą užtikrina kompleksinis gydymas: nuoseklus medikamentų, jei tokių reikia, vartojimas, ergoterapija, psichoterapija. Su gydytoju psichiatru ir kitais specialistais dirbame kartu kaip komanda. Dar labai svarbus yra dienotvarkės, rutinos, aiškumo dienoje turėjimas, ką mes ir užtikriname. Tuomet patiriame mažiau nerimo, atsiranda prasmės pojūtis, jausmas, kad susitvarkoma su iššūkiais, kurie kyla užsiėmimuose. Visa tai persikelia į gyvenimą – jausmas, kad pavyksta susitvarkyti.