Kolegos – vieni artimiausių žmonių, su kuriais praleidžiame didelę dalį savo dienos, o gerai pagalvojus – ir viso gyvenimo. Tačiau ar darbo aplinkoje pavyksta pažinti žmogų ir įžvelgti mažiau pastebimas jo asmenybės puses: hobius, talentus, pasikalbėti apie domėsijosi sritis, išklausyti jį formavusių patirčių istorijas. Laiko, o gal ir drąsos, dažnai pristinga. Nutarėme pakalbinti Medicinos fakulteto darbuotojus ir su visa bendruomene pasidalinti istorijomis apie jų laiką po darbo. Gal tai bus gera paskata gimti naujiems ryšiams ar tiesiog apsikeisti sauja slyvų susitikus.
Pirmoji mūsų herojė, kurios sodyboje gurkšnojome žolelių arbatą ir ilsinome akis mėgaujantis Prancūcijos reljefą primenančiu horizontu – administracijos darbuotoja, mokymosi visą gyvenimą (MVG) veiklų koordinatorė Giedrė Radzevičiūtė. Leiskimės kartu į atvirą, nostalgijos ir melisų aromato kupiną pokalbį apie atrastą darbo ir hobio balansą senelių sodyboje bei žolininkystę.
Giedrė Radzevičiūtė prie senelių namo sodyboje Šimaičiuose / VU MF archyvas
– Giedre, ar tiesa, kad po darbo Universitete jūsų Vilniuje geriau nebeieškoti? Kur veda keliai uždarius administracinio darbo kabineto duris M. K. Čiurlionio gatvėje?
– Vasarą, pavasarį, jei tik oras leidžia, tikrai taip – po darbo aš būnu kaime, Šimaičiuose, Ukmergės rajone. O kai oras prastas ir leidžiu laiką namie, širdis net dreba, ieškau prošvaistės bent valandai nulėkti. Čia gyveno mano protėviai – proseneliai ir seneliai – kurie šiose apylinkėse vis plėtė valdas įsigydami žemės. Todėl dabar, kai senelių jau nebėra, tėvelio – taip pat, mamytė gyvena mieste, Ukmergėje, tapau jų plotų paveldėtoja, rūpinuosi 10 ha teritorija ir turiu senelių dienas menantį palikimą: senus medžius – liepas, klevus – jų sodybą, kurioje kuriu savo tvarką, renku ir sodinu žoleles.
Čia yra mano šaknys. Mano abu tėvai yra iš šių vietų, net ir bobutė su dieduku iš čia, todėl Šimaičiuose ir gretimuose kaimuose, rodos, į kurią gryčią bepažiūrėsi, bus giminių. Nors daug tų sodybų jau nebėra, bet man atrodo, kad viskas čia dar gyva: vaikystėje mėgau klausytis, ką kalba žmonės, todėl turiu labai daug informacijos, prisiminimų, važiuodama per kaimą, tarsi, jaučiu čia gyvenusius žmones, prisimenu veidus, emocijas. Keliaudama savo artimųjų keliais aš tarsi įsižeminu į šias vietas. Gyvendama miesto ir darbo tempu, kuriam būdinga „reikėjo vakar“ filosofija, labai išsibalansuoju ir pavargstu, kaip ir daugelis, o čia atvykus man tiesiog „sustoja laikas“. Po darbo čia atvažiuoti ir kelias valandas pabuvus grįžti į Vilnių užtrunku apie 4 val., bet net ir tiek labai praverčia: bet kokio mažo darbelio padarymas, pvz., jei spėju tik paravėti, pakeičia būseną – tampa ramiau, galva nuskaidrėja, apskritai, gyvendama tokį gyvenimo būdą, nesiskundžiu sveikatos problemomis.
– Mums kalbantis Lietuvoje vidurvasaris, Universitetas sulėtinęs tempą, o Jūs?
– Aš vasarą padidinu tempą (juokiasi). Bet tik fiziškai, dvasiškai – ilsiuosi. Universitete dirbu protinį darbą, o štai kai gerai pakruta rankos ir kojos, nepaprastai gerai pailsi galva: randasi gerų idėjų, išeičių, kaip spręsti vieną ar kitą situaciją. Kai grįžtu į darbą iš kaimo mano galva veikia kaip labai greitas kompiuteris, pakyla darbingumas, jaučiu pasitenkinimą, kad galiu atlikti užduotis greitai ir kokybiškai.
Gero oro atveju, pavasarį ir vasarą, čia vykstu du kartus per savaitę ir beveik visada – savaitgaliais. Liepos pabaigoje, kai kalbamės, jau nemažai kas padaryta, žydintys augalai surinkti, galiu būti ramesnė: nebereikia derinti papildomų paslaugų, tokių kaip keltuvas liepų žiedams surinkti, baigtas šeivamedžio rinkimas, nebe taip aktualus lietus ir jo drėgmė augalams – visų kitų augalų rinkimai yra daugiau kaip pasivaikščiojimas. Įpusėjus vasarai jau esu nuo nieko nepriklausoma, – tik mano pasirinkimas, kiek suspėsiu vienu atvažiavimu padaryti. Žinoma, mano charakteris yra toks, kad jeigu jau imuosi, darau maksimaliai, įsigilinu nuo „Ievos ir Adomo“ ir paleidžiu darbą iš rankų tik tada, kai jau tikrai „pastatyta ant bėgių ir važiuoja“. Taip ir su žolynais, taip ir darbe.
– Iš Vilniaus pas Jus važiavau 1.30 val., gana solidus gabaliukas kelio. Ar turite rutiną, ką veikiate vairuodama: gal kalbatės telefonu, gal išgenate mintis iš galvos tyloje, o gal klausotės mėgstamos muzikos ar radijo?
– Taip, pirmiausia, turiu vairavimo įpročius: automagistrale važiuoju tikrai greitai, čia geriau neminėsiu, per kiek tiksliai laiko įveikiu atkarpą nuo Vilniaus iki Ukmergės (juokiasi), o jau grįžtu namo vėlų vakarą, tad važiuoju lėtai ir dėmesingai, nes ne retai ant kelio išbėga gyvūnai. Važiuodama automobiliu ar atvažiavusi po darbo čia, pirmiausia, pergalvoju, ko nespėjau darbe, kaip tiksliai galėčiau atsakyti į kokią nors specifinę užklausą, nes nemėgstu neapgalvotų atsakymų, man patinka pasiekti tikslą kokybiškai, o tam reikia gerai pasiruošti, darbe, būna, pritrūksta laiko ramiai koncentracijai. Reikia paminėti, kad darbinių skambučių dėl kursų, stažuočių sulaukiu bene iki kokios 19 val., tad suprasdama, kokiame tempe ir rutinoje būsimieji kursantai gyvena, keliu ragelį, atsakau klausimus, konsultuoju. Leidžiu sau „į pievą“ atsivežti darbą, jeigu reikia, atsiverčiu ir kompiuterį. Vyksta tam tikras energijos apytakos ratas: darbinius klausimus atsivežu čia, bet iš gamtos ir fizinės veiklos gaunu jėgų ir idėjų sprendimams, kuriuos parsivežu į Vilnių.
Atvažiavo iš miesto rūpintis 10 ha žemės: žoliauja senelių ir prosenelių išvaikščiotose pievose
– Prieš kiek metų Jūs atvykote į senelių sodybą, kurioje prisijaukinote augalus? Kodėl taip nutiko ir kokia buvo pradžia?
– Jau beveik 19 metų: atvykau čia šeimininkauti 2005 m. Iš pradžių didelės vizijos neturėjau, ėjau ir tvarkiau viską, ką reikėjo, tačiau vėliau mintis sekė mintį ir supratusi, kad čia apylinkėse esančios kalvos pilnos vaistažolių (dalį žemės net nuomojuosi iš valstybės, man labai svarbu išsaugoti), ėmiau jas rinkti, džiovinti ir po truputį verstis dar ir žolininkyste. Kai atvykau, čia buvo užmirštas kraštas: kelias užžėlęs mišku, automobiliu nepravažiuosi, reikėjo jį atkurti ir kurį laiką 800 metrų su visais ryšuliais keliauti pėsčiomis iki sodybos, kurioje, mirus bobutei, buvo likęs vienas mano tėtis. Atvažiavau rūpintis visais tais 10 ha ir juo.
Giedrė Radzevičiūtė prie senelių namo sodyboje Šimaičiuose / VU MF archyvas
– Jūsų energija, kiek jos lieka vakarams po darbo ir savaitgaliais, nukreipta į augalus, jų rinkimą ir paruošimą vartojimui. Ar turėjote ryšį su žolininkyste nuo pat mažens? Gal tai Jūsų šeimos linija? Iš kur įgijote reikiamų žinių?
– Taip, galima pasakyti, kad esama ir šeimos linijos: čia apylinkėse daug vaistažolių, tad mano bobutė jas rinkdavo, vaistažolės džiūdavo čia vis dar stovinčio namo verandoje, ant aukšto. Mane bobutė pasikviesdavo kartu žoliauti ir taip aš augalus pažinau nuo 5 metų: atsimenu, kur mane vesdavosi ir ką rinkdavome, galvoje liko labai daug detalių. Tais pačiais keliais, nuo tų pačių kalvų, vaistažoles dabar renku ir pati. Vietovės liko tos pačios, nes dažnai tie vaistingieji augalai auga nedirbamose žemėse, prie balų, kur sunku pasiekti su technika. Kai manęs kas nors paklausia, ar mano ruoštos arbatžolės ekologiškos, norisi kvatotis: jūs atvažiuokite ir pamatysite, kad čia žmogų sunku sutikti per dienas, ką jau kalbėti apie eismą ar kitą ūkinę, pramoninę veiklą (juokiasi).
Bobutė neturėjo kažkokios specialios intencijos perduoti savo žinias ar patirtį, mokyti mane. Seniau žmonės gyveno savo gyvenimą ir kasdienybėje vaikai būdavo šalia, padėdavo, eidavo greta, klausydavosi pokalbių, kartu su jais kalbėdami galėjome permąstyti, ką kalba. Ir tai buvo labai imlu. Nebuvo jokios specifinės pedagoginės praktikos, sako bobutė: „šiandien geru dienu, raikia ait čiobrelių parinkt“, ir viskas aišku. Seneliai mūsų nieko neversdavo daryti, mes, vaikai, visko išmokome stebėdami. Be to, radau archyvuose, kad mano močiutė buvo lankiusi „Šeimininkių kursus“, kurie tuo metu kainavo nepigiai, 400 litų, t.y. beveik karvę. Juose mokė ir kaip valgį gaminti, ir kaip arbatas ruošti. Tai ji buvo ir mokyta.
Žoviavimas pievoje, Giedrė Radzevičiūtė / VU MF archyvas
Daug ką prisimenu iš jos, tačiau, kai pritrūko žinių vystyti žolininkystei, dabar jau išaugusiai į amatą, kuris neša pajamas, – ėmiausi studijuoti įvairią literatūrą. Esu akademiškas žmogus, ne veltui dirbu universitete, man ši aplinka artima, neleidžiu sau plepėti bet ko net ir apie žoles, jeigu tai neturi mokslinio pagrindo. Todėl žiemą, kai nevažiuoju į kaimą, didelis malonumas yra „sėdėti prie knygų“, taip pat lankausi archyvuose, skaitau įvairiomis kalbomis. Jeigu mane kas nors sudomina, aš galiu ir vieną mintį, hipotezę tikrinti 49 šaltiniuose (nesena patirtis). Šiuo metu jau esu įpusėjusi rašyti ir savo knygą apie žolininkystę.
Šaltuoju metų laiku veiklos tempas lėtesnis, bet užduočių – ne mažiau
– Kaip jūsų veiklą veikia sezoniškumas? Kiek energijos ir kokie darbai vasarą – nesunku nuspėti, reikia rūpintis derliumi, o ar tenka važiuoti į sodybą rudenį, žiemą, kada darbai atgena pavasarį?
– Aš dalinu sezonus į pavasario ir rudens. Visiškai ramybei sodybą pernai metais palikau gruodžio 10 d., o pirmą kartą šiemet atvažiavau kovo 29 dieną. Rudens specifika tokia, kad labai greitai temsta, bet tikrai būna ir taip, kad atvažiuoju beveik nieko neveikti: atsipūsti, pabūti gamtoje ar savo malonumui vos kokį vieną karutį žemių nuvežu ant vaistinių augalų daržo ar gėlynų. Esu susikūrusi sau tokius veiklos ciklus: jeigu praeitą rudenį sukasiau vieną sklypo zoną ir atnaujinau žemę, tai pavasarį jau nebereikės jo liesti, einu prie kitų sklypo kampų. Sutaupau laiko ir energijos.
– Ar keičiasi jūsų žoliavimas bėgant metams? Ar lyginate veiklos sezonus?
– Aš jau daug metų vedu užrašus ir kasdien užsirašau, kiek ir ko surinkta. Tokiu būdu atsivertusi praėjusių metų duomenis matau, kad, pavyzdžiui, 2022 metais konkretaus augalo surinkta daugiau, 2023 – taip pat, vadinasi, reikia rinkti dar, bet nebe atsižvelgiant į skaičius. Tai darau dėl dviejų priežasčių: mano veikla yra sertifikuota, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba reikalauja atsekamumo, o kita priežastis – kad žinočiau, kiek surenku augalų, kad įsivertinčiau, kiek pagaminu arbatų, kiek lieka pavasarį nerealizuota. Turint šią informaciją galima planuotis ateinančius sezonus.
– O kokios Jūsų dienos po darbo žiemą?
– Rudenį ir žiemą ima jaustis viso šiltojo sezono fizinis nuovargis, leidžiu sau ilsėtis, suvartoju B grupės vitaminų kompleksą ir būna geras metas ramiai ruošti arbatas. Mano arbatžolės, kurias susismulkinu kaime, džiūsta ne tik vienkiemyje, bet ir tėvų namuose Ukmergėje. Turiu planų visgi visą darbo su žolelėmis procesą perkelti į vieną vietą, pasididinti patalpas ir įsirengti didesnes džiovyklas, kad viską galėčiau pasiruošti sodyboje. Tokiu atveju vienu darbo punktu būtų mažiau, nereikėtų galvoti, kiek augalai dar gali pagulėti ant terasos, užlis ar ne, atidrėgs ar ne, kada palanku juos suvežioti į Ukmergę ir pan.
Pasitaiko, kai reikia greitai perstumdyti planus, perdėlioti prioritetus. Pavyzdžiui, atvažiuoju iki kaimo ir matau, kad neplanuotai užlijo ar vėjas per stiprus sėti vaistinius augalus, išnešioja visas sėklas iš delno, todėl tai, ką suplanavau padaryti, jau nepavyks, bet juk nesėdėsiu rankų sudėjusi, tada greitai perplanuoju ir važiuoju, tarkime, pasidarbuoti į Ukmergę, į vieną džiovyklų. Labai gera treniruotė, kaip atsakingai elgtis su turimu laiku.
Sodyba atokiame kaime – stiprus „įsižeminimas“
– Giedre, kaip galėtumėte atsakyti: jūsų tėvų sodybos tęstinumas, kuriam paskyrėte didelę dalį savo laiko, tai greičiau pareiga ar pramoga?
– Nei pareiga, nei pramoga – gyvenimo būdas. Tai mano gyvenimo atkarpa, kurioje man labai tinka toks gyvenimo būdas. Iš kaimo gaunu viską, ko reikia: ramybę, sveikatą, džiaugsmą, savirealizaciją. Kažkada vasaromis, kol augo dukra, važiuodavome prie jūros, ilsėdavomės viešbučiuose, o dabar man to nereikia, „viską aš jau ten mačiau“. Esu ten, kur ir turėčiau būti: myliu savo darbą Universitete, iš prigimties esu pedagogiška, todėl ši institucija man taip pat yra komforto zona, o visa kita gaunu sodyboje.
– Dabar ne retas užsisukęs miesto tempe pasvajoja apie tokią sodybą, kaip jūsų. Pasakykite atvirai: vienkiemis, kaimas, žolelių rinkimas ir rožių karpymas yra romantiškas užsiėmimas, kaip tai gali pasirodyti iš šalies? O gal rastumėte visai kitą žodį, apibūdinti būsenai, kuri čia aplanko?
– Aš gyvenime nesu romantiškas žmogus, labiau realistiška. Čia, kaime, aš tik dar labiau įsižeminu. Man atrodo, mieste mes jau ne retai imame gyventi siurrealybėje, o gamtos pajautimas kaime sugrąžina į visišką realybę. Iš čia išmokau ir gyvenime į viską žvelgti labai realiai, matyti, kas vyksta šioje akimirkoje.
Man gera, kai jaučiu ir matau kuo realistiškiau: žmones, situacijas. Kaimas mane „nuleido ant žemės“. Galima svajoti, kaip čia ilsėsiesi, rasa liesis prie pėdų, bet, iš tikrųjų, tai reikia atsikelti ir 5 val. ryto jau eiti apsitvarkyti, kad vėliau būtų malonu, kad žmonės galėtų atvažiuoti. Čia samdinių juk nėra, tik savos rankos dirba. Galiu vieno ar kito darbo nedaryti, bet už savaitės bus tik dar blogiau (juokiasi). O dar už savaitės, jeigu palis, bus jau „o, Viešpatie“. Mane gamtos tarpsniai išmokė būti įspraustai į mažą laiką, kuriame reikia padaryti maksimaliai. Išmokė visur – kaime ir darbe – pamatyti situaciją, ją greitai įvertinti ir išspręsti geriausiai, kaip galima šiandien. Toks savotiškas „reanimacijos skyrius“, kur žoliavimo sezonu turi daryti veiksmus „čia ir dabar“, jeigu nori rezultato. Laikas gamtoje bėga labai greitai: jeigu tik geras oras, negali galvoti: „sulauksiu savaitgalio, išsimiegosiu ir atvažiuosiu“. Deja, kol miegosiu, traktorininkas gali nupjauti man reikalingą pievą, nes ir jam geras oras dirbti. Gali per kelias dienas nugelsti, nužydėti augalai, ir bus viskas. Kaip aš sakau: „viso gero iki kitų metų”.
Tik dabar jau nėra sunku, nes daug ką esu optimizavusi, prisitaikiusi įrankius, kai kur labai sėkmingai pavyko atsiriboti nuo perfekcionizmo, nereikalauti neįmanomų dalykų, negaišti laiko bevertėms detalėms, kurios nėra esmė. Veikla kaime įtvirtino įgūdį pamatyti visumą ir detales ir atskirti vieną nuo kito bei optimizuoti savo energiją, galimybes. Aš tai ir vadinu realybės jausmu.
– Giedre, jeigu reikėtų išvardinti tris pačius svarbiausius dalykus, vietas, objektus, kurie jus čia traukia labiausiai, kurių ilgitės sėdint už darbo stalo Vilniuje, kas jie būtų?
– Ne objektus, bet pasakysiu vieną pagrindinį dalyką, kuris jau 20 metų nesikeičia, tai būnant vasarą Vilniuje besisukanti mintis: „geras oras, reikės po darbo važiuoti į kaimą“. Kad ir kiek kovočiau su tuo, negaliu atsiriboti nuo minties, kad „dega saulėje augalai, reikia juos rinkti“.
Melisos rinkimas, Giedrė Radzevičiūtė / MF archyvas
– Ar turite savo firminį augalą, žolelę, mėgstamiausią arbatą, kurią žmonėms norisi rekomenduoti dažniau, nei kitas?
– Vienintelis augalas, kuris tinka beveik visais gyvenimo atvejais – melisa. Tai vokiečių etnomedicinoje labai „garbinamas“ augalas, amerikiečiai taip pat skiria jam daug dėmesio. Melisa turi priešuždegiminį poveikį, ir, svarbiausia, – labai gerai atstato centrinę nervų sistemą. Yra liaudies posakis, kad „visos ligos nuo nervų“, o būtent nervinei sistemai atstatyti ir yra naudinga melisa, todėl ji veikia priežastingumą visoms kitoms ligoms atsirasti. Tai augalas, kurį galima vartoti tiek, kiek norisi, ji nėra toksiška, nėra amžiaus ribojimų, gali vartoti ir vaikas, ir senjoras. Jos arbata labai skani, ją galima užsiauginti darže, ant palangės, nereikia braidyti po pievas. Melisą dedu į arbatų mišinius, kurie skirti uždegiminėms ligoms gydyti, nervams raminti, miegui gerinti, tinka nuo galvos skausmo. Galiu tvirtai sakyti, jog melisa yra pat tikriausias „super augalas
Visa apimanti svajonė, kad žmonės iš Šimaičių išsivežtų sveikatos
– Trumpam pamirškime atsakomybes, šeimyninius įsipareigojimus ir kitus gyvenimiškus dalykus: jeigu reikėtų rinktis tik vieną amplua ir ten sutelkti visą save – administracinis darbas ar žoliavimas? O gal jūsų asmenybė yra taip stipriai duali, kad viena koncentracija neįmanoma?
– Ką bedirbčiau, visuomet turėjau dvi veiklas. Tik vieną darbą dirbti arba „tik vieną mygtuką spaudyti“ negaliu. Esu atradusi savo profesinį kelią ir Universitete, ir savo hobyje, žinau, kad pokyčių nenoriu, jaučiuosi gerai abejuose vandenyse, kuriuose plaukiu.
– Kokių tikslų ir svajonių turite šio vienkiemio ir savo veiklų jame atžvilgiu? Ką čia dar norėtumėte sukurti ar nuveikti? Ką pasodinti ar kokį naują arbatų mišinį sukurti?
– Žolininkystėje siekiu gauti amato meistro vardą (šiuo metu vyksta procesas), o meistras gali rašyti mokymo programas amatams. Noriu žolininkystės veiklą pasukti daugiau į edukacinę pusę. Manyje ryškus pedagoginis pradas, todėl noriu savo žiniomis, istorijomis dalintis ir pakviesti žmones pačius būti, patirti, galbūt net ilsėtis kaimo erdvėje. Vien tik žemdirbe po darbo būti negaliu, esu aristokratiškos prigimties (juokiasi).
Mano visa apimanti svajonė, kad žmonės iš šios vietos – Šimaičių – išsivežtų sveikatos: labai noriu prisidėti prie to, kad žmonės gerai jaustųsi, kad išvažiuotų iš čia pasilsėję. Čia yra ypatingai gražios vietos: noriu įkurti kelių kilometrų sveikatingumo taką, kuris driektųsi palei Berzgainių piliakalnį, šaltinius, skardį, palei mažą Krapės upelį, mišką ir baigtųsi ties mano sodyba. Tokiam takui įkurti nereikės daug investicijų, bet reikės įdėti daug darbo. Noriu, kad tame take stovėtų suoliukai su sentencijomis, kad žmogus fiziškai keliaudamas galėtų keliauti ir vidinę savo kelionę, kad prisėstų būtent ten, kur vėjas geriausiai „prapučia galvą“.
Taip pat turiu dar vieną idėją – padaryti „susitaikymo erdvę“, kurioje turėtų stovėti balta ir juoda kėdės. Ant jų galėtų susėsti du pašnekovai pasikalbėti apie „dvi medalio puses“ arba galėtų vienas žmogus pasėdėti ant abiejų kėdžių ir permąstyti gerus ir blogus dalykus apie save ar kitą. Noriu sudaryti sąlygas įvairioms dvasinėms patirtims: galbūt vienam tai bus kelionė taku, kitam – suolelis po obelim, dar kitam – malda prie restauruoto švento mano bobutės paveikslo, o gal bus tokių, kuriems padės susitikimas pokalbyje ant juodos ir baltos kėdžių.
Čia gyvenęs mano diedukas nugyveno gyvenimą niekada nebuvęs pas gydytojus, buvo labai romus žmogus. Niekada negirdėjau nei jo, nei bobutės besiginčijančių, kalbančių apie ką nors blogai. Jiems nebūtų suprantama, dėl ko mes, dabartiniai miesto žmonės, nervinamės, todėl tikiu, kad jie čia kur nors su bobute ant obelies sėdi ir žiūri savo romiu žvilgsniu, padeda man. Tikiu, kad jie dabar patenkinti, kai tokia atoki sodyba traukia žmones, kad visiems čia norisi būti. O ir aš čia būdama jaučiu, kad jų išmintis tarsi srūva per mane. Noriu ja dalintis.
