VU Medicinos fakulteto Išplėstinės praktikos slaugos magistro studijų programos I kurso studentė Vilita Vainauskaitė / MF archyvas
2023 m. atnaujintas Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) tyrimas prognozuoja, kad 2032 m. Lietuvoje trūks 4643 bendrosios praktikos slaugytojų, 2355 slaugytojų padėjėjų ir 1328 išplėstinės praktikos slaugytojų.
Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto išplėstinės praktikos slaugos magistrantūros studijų programos I kurso studentė Vilita Vainauskaitė kartu su Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Slaugos katedros dėstytoju Mariumi Čiurlioniu pasakoja, kokia iš tiesų yra slaugytojo profesija, ko reikia norint juo tapti ir kokios karjeros galimybės atsiveria pasirinkus šį nelengvą, tačiau prasmingą kelią.
Profesijos prestižas vis dar kelia iššūkių
VU Medicinos fakulteto dėstytojo M. Čiurlionio nuomone, šiandieninis požiūris į slaugytoją yra išgyvenęs tikras metamorfozes – šios specialybės nebelydi neigiami su profesija ir kompetencijomis susiję naratyvai.
„Slaugytojai yra savarankiški komandos nariai, perimantys vis daugiau funkcijų. Tiesa, daugiausia pirminės sveikatos priežiūros srityje. Baigęs slaugos studijas, žmogus gali rinktis norimą karjeros kelią: likti klinikiniame darbe, rinktis akademinę karjerą, būti administratoriumi ar net mokslininku. Galimybių iš tiesų daug, o viskas prasideda nuo pirmos dienos universitete“, – apie slaugytojo profesiją pasakoja dėstytojas.
Pasak M. Čiurlionio, sparčiai keičiasi ir politikos formuotojų požiūris į slaugytojo profesiją: „Mažėjant slaugytojų, dedamos pastangos, kad žmonės būtų skatinami rinktis šią profesiją. Investuojama į švietimą, mokymų bazes, darbo infrastruktūrą, o sveikatos apsaugos ministras yra užsiminęs ir apie valstybines stipendijas studijuojantiems slaugą.“
VU Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Slaugos katedros dėstytojas Marius Čiurlionis / VU archyvas
Dėstytojo teigimu, slaugytojo profesijos prestižo didinimas vis dar kelia iššūkių: „Pirmas dalykas, kurį turime padaryti – vykdyti informacinę kampaniją, skirtą sveikatos priežiūros įstaigų administratoriams ir visuomenei apskritai. Čia reikalingas didesnis sveikatos politikos formuotojų įsitraukimas. Numatytos didesnės atsakomybės, darbo funkcijos sietųsi ir su gerokai išaugusiu darbo užmokesčiu.
Turime ugdyti slaugytojų kompetencijas, susijusias ne tik su tiesiogiai atliekamu darbu, bet ir su profesine elgsena, t. y. bendravimo ir socialiniais įgūdžiais, paciento poreikių pažinimu, empatija. Taip pat turime peržiūrėti reikalavimus profesinei kvalifikacijai tobulinti. Jeigu iš tiesų siekiame ugdyti slaugytojų kompetenciją, reikia didinti kontaktinių valandų skaičių. Nuotolinis mokymas turėtų sudaryti ne daugiau nei 10 proc., o akademinės valandos – ne mažiau nei 50 proc. Tik taip mes užtikrinsime slaugytojų profesijos prestižo augimą.“
Tačiau, anot M. Čiurlionio, su kiekvienu pasirinkimu studijuoti slaugą tampa lengviau įveikti kliūtis: „Karjeros galimybės didžiulės, kaip ir darbo užmokesčio politika, slaugytojams ir ateityje prognozuojamas vienas didžiausių darbo užmokesčio kilimų viešajame sektoriuje.“
Baigus slaugos studijas universitete, anot dėstytojo, lengvai atsiveria kelias į magistrantūros ir doktorantūros studijas, tam nereikia jokių papildomų studijų ar kursų: „Vilniaus universitete studentai turi galimybę išsiugdyti stiprius analitinio mąstymo įgūdžius.“
Lanksti profesija
V. Vainauskaitė – išplėstinės praktikos slaugos magistrantūros studijų programos pirmakursė. Dar besimokydama paskutiniame bakalauro studijų kurse Vilita pradėjo dirbti klinikoje, teikiančioje ambulatorines slaugos ir paliatyviosios pagalbos paslaugas namuose, mokslo metais dirbo slaugytojo padėjėja, o pabaigusi bakalauro studijas pradėjo darbuotis kaip slaugytoja.
„Šiuos darbus tęsiu iki šiol, kartu derindama su magistrantūros studijomis. Esu pasirinkusi slaugos paslaugas teikti pacientų namuose. Mano pacientai – dažniausiai senyvo amžiaus žmonės arba asmenys, sergantys nepagydomomis, progresuojančiomis ligomis“, – apie savo pasirinkimą pasakoja V. Vainauskaitė. Ji sakosi ir ateityje, pabaigusi studijas, norinti tęsti darbą šioje srityje.
Anot Vilitos, žmogus, svajojantis apie šią profesiją, turėtų būti ne tik rūpestingas, itin kantrus, empatiškas, užjaučiantis, bet ir stipraus charakterio: „Šiame darbe labai dažnai tenka susidurti su pacientų būklės blogėjimu, kartais ir mirtimi. Tai – emociškai sunku. Tada reikia išlikti racionaliam, priimti susiklosčiusią situaciją, susigyventi, bet kartu ir gebėti atjausti, suprasti paciento artimuosius.“
Vis dėlto, studentės įsitikinimu, slaugytojo profesija – labai lanksti: specialistai gali save realizuoti įvairiose srityse, pavyzdžiui, teikti ambulatorines ar stacionarias slaugos paslaugas, dirbti valstybės ar privačioje įstaigoje, būti pavaldiniu ar užimti vadovaujamą poziciją.
„Taip pat galima dirbti operacinėje, reanimacijoje, terapiniame ar procedūriniame skyriuje, darbuotis kartu su gydytoju specialistu ar net savarankiškai teikti paslaugas pacientų namuose. Galima rinktis dirbti su vaikais, suaugusiais ar senyvo amžiaus asmenimis“, – vardija Vilita.
Studentė nesigaili susiklosčiusių aplinkybių
V. Vainauskaitės teigimu, šiandien vis dar gajus požiūris, kad studijų programos universitetuose yra daugiau teorinio pobūdžio.
„Norėčiau paneigti šį mitą: 50 proc. slaugos studijų programos Vilniaus universitete sudaro profesinė praktika. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl šias studijas pasirinkau būtent VU“, – sako ji.
VU Medicinos fakulteto išplėstinės praktikos slaugos magistrantūros studijų programos I kurso studentė Vilita Vainauskaitė / MF archyvas
Tais metais, kai mergina rinkosi, kur studijuoti, VU buvo atkurta moderni slaugytojų rengimo programa, kuri ją ir sudomino.
„Mano studijų laida buvo pirmoji šios naujos programos laida. Bakalauro studijų metai praėjo puikiai, įgijau pakankamai tiek praktinių, tiek teorinių žinių. Paskutiniais bakalauro metais turėjau galimybę atlikti praktiką Sveikatos apsaugos ministerijoje, taip pat turėjau praktikos Santaros klinikose. O vieną iš praktikų atlikau ir savo gimtajame mieste – Šiauliuose. Ten turėjau galimybę išbandyti save chirurginėje slaugoje. Labai džiugu, kad universitetas skatina savo studentus įgyti įvairiapusės praktikos“, – pasakoja Vilita.
Pasak studentės, ne paslaptis, kad regionuose trūksta sveikatos priežiūros specialistų. Jos įsitikinimu, tai, kad galima rinktis praktikos vietą ir kituose miestuose, tik padidina tikimybę, jog po mokslų būsimi sveikatos priežiūros specialistai darbus tęsti pasirinks regioniniame mieste.
V. Vainauskaitė tikina esanti rami dėl savo ateities ir besidžiaugianti pasirinktos profesijos prasmingumu.
„Kai pačiai teko keletą kartų gydytis ligoninėje, mane prižiūrėjo labai draugiškos slaugytojos. Pamenu, skaičiuodavau dienas, kada ateis jų darbo pamaina (juokiasi). Tuo tarpu gydytojai atrodydavo skubantys, aplankyti spėjantys tik ryte... Supratau, kad daugiausia laiko su pacientais vis dėlto praleidžia slaugytojai.
Esama dviejų žmonių grupių: vieni galvoja, kad norint dirbti slaugytoju reikia turėti pašaukimą, kiti – kad tai nėra būtina. Tiesą pasakius, per studijų metus teko susidurti su įvairiais pavyzdžiais. Vis dėlto žmonės, kurie pasirenka šią profesiją dėl nuoširdaus noro padėti kitiems, jais rūpintis, labiau mėgaujasi savo darbu, neskaičiuodami nei finansinių, nei kitų išteklių“, – tikina išplėstinės praktikos slaugos programos magistrantė.