Prof. Tomas Poškus, dr. Aistė Kielaitė-Gulla ir prof. Kęstutis Strupas / MF archyvas
Šiemet Lietuvos mokslo premijai (LMP) nominuotos net trys Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) mokslininkų grupės. Darbų ciklą „Nuo chirurgijos iki genomo, transkriptomo, metabolomo: fundamentiniai ir taikomieji tyrimai bei inovacijos (2008–2022)“ parengė Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinikos vadovas akademikas prof. Kęstutis Strupas, Klinikinės medicinos instituto direktorius ir Santaros klinikų Pilvo ir onkochirurgijos centro vadovas prof. Tomas Poškus ir Visceralinės medicinos transliacinių tyrimų centro vadovė bei Santaros klinikų Organų transplantacijos ir koordinavimo centro vadovė dr. Aistė Kielaitė-Gulla. Akademikas prof. Kęstutis Strupas sutiko papasakoti apie premijai teiktą mokslinių darbų ciklą.
Transplantologijos diegimas Lietuvoje
Anot prof. Kęstučio Strupo, pats projekto pavadinimas parodo, kad mokslas medicinoje labai stipriai keičiasi. „Jeigu anksčiau chirurgas, remdamasis savo klinikine praktika, t. y. lygindamas patirtis ir pan., rengdavo mokslinius pranešimus, tai šiandieną vien tokių klinikinių studijų neužtenka. Pagal mokslinį reitingavimą tokie straipsniai dabar įvertinami jau nebe Q1 ar Q2, bet Q3-Q4“, – teigė akademikas. Įdomu tai, kad Q4 straipsniai kai kuriuose universitetuose jau nebevertinami kaip mokslinė produkcija. Profesorius pasakojo, kaip 2009 m. Vokietijos chirurgų draugijos suvažiavimas tapo impulsu judėti fundamentinių mokslų link: „Nuo 1990 m. esu Vokietijos chirurgų draugijos narys. Kiekvienais metais dalyvauju. Mane nustebino 2009 m. Vokietijos chirurgų kongrese įteiktos premijos dviems vokiečių chirurgams, dirbusiems Karolinska institute Stokholme. Vienam iš jų buvo įteikta premija už genetinius tyrimus chirurgijoje, kitam – už metabolomo atradimą viename iš uždegiminių chirurginių procesų prie ūminio pankreatito. Grįžęs po suvažiavimo padariau pranešimą ir pasakiau kolegoms: pasaulis keičiasi, mūsų klinikinės studijos yra įdomios, tačiau šiandieną reikalingas gilinimas į genomiką, proteomiką, metabolomiką, DNR, RNR ir kitas fundamentines medicinos sritis.“
Pirmoji mokslinių darbų ciklo dalis – inovacijos minimaliai invazinėje chirurgijoje ir transplantologijoje. „2002 m., man tapus Pilvo chirurgijos centro vadovu VU Santaros klinikose, su kolegomis esame įdiegę daug naujų MIC metodikų įvairių ligų gydyme. Tuo metu, mums tik pradėjus darbuotis, transplantologija buvo išskirtinė kryptis. Lietuva yra pirmaujanti transplantologijos srityje Baltijos šalyse. Esame atlikę 150 kepenų, 20 kasos ir inksto komplekso, taip pat – daug dirbtinės kepenų perfuzijos įdiegimo, kasos ląstelių transplantacijų. Visa tai – mūsų klinikos bendradarbių vienos krypties rezultatas. Atsimenu, jau buvome padarę 50 kepenų transplantacijų, ir 2014 m., buvusios Medicinos fakulteto dekanės Zitos Aušrelės Kučinskienės paskatintas, parašiau monografiją „Kepenų transplantacija“ teikimui Lietuvos mokslo premijai“, – pasakojo akademikas. Vis tik premija tą kartą buvo skirta kito mokslininko darbui apie genetiką. „Su kolegomis susidomėjome šia kryptimi, pradėjome diegti ją. Mano paties darbai pradėjo skilti į keletą sričių. Už viso to – idėja, kad pilvo chirurgija yra sudėtinė sritis. Mano kartos mąstymas buvo toks: esi pilvo chirurgas, vadinasi, gali operuoti viską“, – pasakojo profesorius. Šiandieną, anot akademiko, esama specializuotos chirurgijos: transplantologijos, koloproktologijos, hepatopankreatinės sistemos, virškinamojo trakto chirurgijos, endokrininės ir metabolinės chirurgijos ir t. t. „Visos šios kryptys – sąlyginai savarankiškos, tačiau sudaro pilvo chirurgijos licenzijos imtį. Todėl antroji darbų ciklo dalis – prof. Tomo Poškaus apie koloproktologiją – skirta parodyti, kad pilvo chirurgiją iš tiesų sudaro kryptinės sekcijos“, – sakė profesorius.
Prof. Kęstutis Strupas / MF archyvas
Koloproktologija, visceralinė medicina ir bendradarbiavimas su užsieniu
2009 m. prof. Kęstutis Strupas kartu su prof. Tomu Poškumi diegęs storosios žarnos vėžio patikros programą Lietuvoje. „Ministerija subūrė grupę, kuriai vadovavau. Šiuo metu ta programa sėkmingai vystoma. Pagal rezultatus ir patikimumą, tai – viena iš geriausiai įvertintų programų ne tik Lietuvoje, bet ir Rytų Europos šalyse. Prof. Tomas Poškus yra Europos koloproktologų draugijos pirmininko pavaduotojas, Europos chirurgų asociacijos valdybos narys ir, manau, vienas iš geriausių koloproktologijos chirurgų Baltijos šalyse. Jo vystomos klinikinės praktikos studijos – integruotos į Europos koloproktologų bendrąsias studijas“, – apie kolegos indėlį į mokslinių darbų ciklo rengimą pasakojo profesorius. Trečioji darbų ciklo dalis, teigė jis, skirta parodyti, kad chirurgija be mokslinio pocentrio šiandieną esanti neperspektyvi. „Taip 2015/2016 m. prie mokslinių tyrimų prisijungė dr. Aistė Kielaitė-Gulla. Mokslininkės edukacijos istorijoje – studijos ir Harvarde, ir Stanforde, ji daug laiko praleidusi JAV, o paskutinė stažuotė atlikta Memorial Sloan Kettering Cancer Center, kuris šiuo metu yra vėžio, onkologinių ir fundamentinių tyrimų pasaulinė „kalvė“. 2019 m. Medicinos fakultete buvo įkurtas Visceralinės medicinos transliacinių tyrimų centras, kuriame plėtojami transliaciniai tyrimai, arba kitaip, „nuo mokslinės laboratorijos iki operacinės/ligonio lovos“. Centras išskirstytas pagal minėtas mokslinių tyrimų grupes, jose dirba jauni žmonės. Šiuo metu dr. A. K.-Gulla yra šio centro vadovė“, – pasakojo prof. K. Strupas.
Visą ciklą sudaro klinikiniai, fundamentiniai ir transliaciniai tyrimai, kuriuose detaliai analizuojami virškinamojo trakto ligų biologiniai mechanizmai, ligų patogenezė, padedanti suprasti ligą vienos ląstelės lygmenyje, o visų mokslinių atradimų rezultatai – pritaikomi chirurginėje praktikoje. Moksliniai tyrimai vykdyti su geriausiais universitetais Europoje: Heidelbergo ir Hamburgo (Vokietija), Leuveno (Belgija), Lundo (Švedija), Padovos (Italija), Oslo (Norvegija), VU Gyvybės mokslų centru (GMC) ir kt. „2002 m. mano kolega prof. Markus W. Büchleris tapo Heidelbergo universiteto Chirurgijos centro vadovu. Prof. Büchleris yra pasaulinio garso kasos ir hepatopankreato chirurgas. Kiekvienais metais po kelis jaunus chirurgus iš mūsų Pilvo chirurgijos centro Santaros klinikose važiuodavo į Heidelbergo universitetą stažuotėms ir moksliniams tyrimams atlikti. Vėliau pradėjome bendradarbiauti ir su mokslininkais iš Graco universiteto Austrijoje – ten esama mokslinių tyrimų centro, kokį mes turime Medicinos fakultete. Į Graco universitetą taip pat kiekvienais metais siunčiame po vieną iš perspektyvesnių studentų ir rezidentų, kad galėtų edukuotis kaip chirurgai, įgytų fundamentinių medicinos mokslų pagrindą, o grįžę – apsigintų disertacijas mūsų Pilvo chirurgijos centre Santarose.“ Akademikas taip pat paminėjo, kad su dr. Aistės Kielaitės-Gulla pagalba užmegztas ryšys su JAV: „2020 m., prasidėjus koronavirusui, Aistė pasiūlė įkurti „International HPB Surgery Journal Club“, kurio idėja tokia: kiekvieno mėnesio penktadienį susijungia pasauliniai HPB centrai, ir mes diskutuojame apie atliktus mokslinius tyrimus, straipsnius ir t. t. Diskusijos būna labai įdomios, padedančios plėsti mūsų pažinčių ratą ir klinikinę patirtį. Tai ypatingai naudinga jauniems gydytojams ir mokslininkams“, – pasakojo prof. Kęstutis Strupas.
Fundamentinių mokslų svarba
Anot profesoriaus Kęstučio Strupo, šis darbų ciklas – tai ne vien mokslas „dėl mokslo“, tačiau toks mokslas, kuris parodo, kaip klinikiniame praktikiniame darbe iškylantys klausimai bei problemos atitinkamai tampa mokslinių tyrimų objektais. „Mūsų tikslas yra ne tik publikacijos aukšto reitingo žurnaluose, bet ir praktinis darbų įgyvendinimas“, – teigė jis. Vis tik, pasak akademiko, vienu metu būti geru chirurgu praktiku ir geru mokslininku yra daug sąnaudų reikalaujanti profesinė „simbiozė“. „Kai esi ir praktikas, ir pedagogas, ir mokslininkas, mokslinių tyrimų atlikimas, straipsnių rengimas ir kita akademinė veikla užtrunka ilgiau, kelia daugiau iššūkių, tad reikalingas bendradarbiavimas tarp mokslininkų „fundamentikų“ ir praktikų. Šiandieną ją tikrai turime“, – teigė profesorius. Anot jo, mediciną studijuojantys bei norintys tapti gydytojais turi žinoti, kad būnant vien praktiku, t. y. nieko neskaitant, nesidomint medicina kaip mokslu, žinių bagažas „pasensta“ jau po 3-4 metų. „Neįsivaizduoju praktikuojančio chirurgo be tam tikro sąlyčio su mokslu. Tebūnie tai tik skaitymas. Bet kai rašai, pats renki medžiagą, kaupiasi patirtis, geriau supranti, kas vyksta, ką darai. Chirurgija, trumpai tariant, yra teisingas įpjovimas, pašalinimas, susiuvimas, o teisingam išoperavimui reikalingos mokslinės žinios“, – teigė jis.