„Dainavimas – didžiausia mano aistra“, – sako VU Medicinos fakulteto Tarptautinių studijų koordinatorė atrankoms ir Erasmus+ praktikai Justė Andrikonytė. Ji skaičiuoja jau 15-us narystės metus pusiau profesionaliame Vilniaus miesto savivaldybės chore „Jauna muzika“. Praėjusiais metais šis choras koncertavo Japonijoje. Mėnesį vykusiame koncertiniame ture buvo surengti 14 koncertų.
Į chorą – nuo penkerių metų
Muzika buvo nuolatinė Justės gyvenimo palydovė nuo pat vaikystės. Būdama vos penkerių ji prisijungė prie vieno stipriausių Lietuvoje – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos vaikų choro. „Daug koncertuodavome, daug įrašinėdavome radijo fondams. Beveik kiekvieną ketvirtadienį darydavome mūsų choro repertuaro įrašus. Buvau pratusi prie intensyvaus tempo... Buvo etapų, kai atrodė, kad visko gal kiek per daug – tuomet atsitraukdavau, o galiausiai ir vėl sugrįždavau“, – sako Justė.
Pasak jos, didelę reikšmę jos gyvenime turėjo ir laikas praleistas Vilniaus jėzuitų gimnazijos chore: „Mūsų karta buvo, galima sakyti, pasišventusi – chore dainavom dar ir kelerius metus po mokyklos baigimo. Net tuomet, kai jau buvau baigusi bakalauro studijas, su gimnazijos choru vykau į Čikagą, lietuvių dainų šventę. Vėliau išvykau magistrantūros studijoms į užsienį ir nuo muzikos kuriam laikui nutolau“.
J. Andrikonytės asmeninio archyvo nuotraukos.
Po dviejų metų pertraukos į Lietuvą grįžusi Justė vėl natūraliai įsitraukė į veiklas, susijusias su muzika. Dalyvavo Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės ansamblio veiklose, vėliau nusprendė išbandyti jėgas Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika“ perklausoje. Tuomet visa tarsi įgavo pagreitį – vieną projektą keitė kitas, kol galiausiai Justė tapo nuolatine kamerinio choro nare. Šiandien chore ji skaičiuoja jau 15-us metus.
„Dainavimas – didžiausia mano aistra, vienareikšmiškai. „Jauna muzika“ choras – pusiau profesionalus, mes gauname honorarus, beveik visi choro nariai yra profesionalūs chorvedžiai. Aš taip pat nuolat rūpinuosi savo dainavimo kokybe – lankau individualias dainavimo pamokas. Man tai irgi – žiauriai įdomu! Ieškoti savęs kaip dainininkės, tyrinėti savo balsą... Jis visada yra susijęs tiek su fizine, tiek su psichologine savijauta, nes tai – organizmo dalis. Individualios pamokos man padeda geriau jaustis chore, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Tai – ne vien malonumas, nes jeigu nori gerai atlikti dalykus, reikia įdėti darbo“, – sako ji.
Choro gastrolės – Japonijoje
Praėjusių metų rudenį Vilniaus miesto savivaldybės choras gastroliavo tekančios saulės šalimi vadinamoje Japonijoje. „Turas buvo planuojamas apie 3 metus. Nors jis turėjo įvykti anksčiau, tačiau pasaulinė pandemija pakoregavo planus. Su choru išvykome mėnesiui ir surengėme 14 solinių koncertų skirtinguose miestuose. Koncertą sudarė dvi dalys – pirmoje atlikome lietuviškos muzikos, antroje – įvairios pasaulietinės muzikos kūrinius, taip pat ir keletą japoniškų kūrinių“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak jos, kone labiausiai nustebino galimybė koncertuoti didelėse salėse, į kurias susirinkdavo nuo 1000 iki 2000 klausytojų. „Kaip a capella chorui tai yra tikrai daug, mes nesame pratę prie tokių didelių auditorijų. Tai suteikė nemažai jaudulio – iš tikrųjų malonu koncertuoti salėje, kurioje tiek daug žmonių! Taip pat paliko įspūdį ir tai, kad japonai žino, kur yra Lietuva. Jie netgi į koncertus atsinešdavo plakatus, kuriuose būdavo lietuviškai užrašyta MAN LABAI PATIKO ir pan. Tai reiškia, kad jie ruošdavosi iš anksto, versdavo frazes į lietuvių kalbą, nors net nelabai žinojo, ar jiems koncertas patiks“, – juokėsi Justė.
J. Andrikonytės asmeninio archyvo nuotraukos.
Pasak jos, ar klausytojams patinka koncertas būdavo sunku suprasti ir jo metu: „Tai – santūri publika. Koncerto antros dalies pabaigai buvome paruošę japonams svarbią dainą. Gal kažką panašaus kaip pas mus būtų „Lietuva brangi“. Per šį kūrinį klausytojai pradėdavo verkti, ploti. Taigi išvysdavome emocijas tik koncertui besibaigiant. Mums pasakojo, kad japonai po koncertų labai mėgsta bendrauti su atlikėjais, keistis dovanomis. Tačiau mums su tuo susidurti neteko dėl Japonijoje tuo metu vis dar dėl COVID-19 galiojusių apribojimų“.
Preziciškumas, žmonių gausa ir Vakarų ilgesys
VU Medicinos fakulteto Tarptautinių studijų koordinatorė atrankoms, Erasmus+ praktikai teigė turėjusi galimybę įsitikinti japonų preciziškumu ir organizuotumu – koncertų turas buvo suplanuotas iki smulkmenų. Pasirodymai vyko kas antrą dieną, todėl atlikėjai turėjo šiek tiek laiko ir susipažinimui su Japonija, jos tradicijomis ir kultūra.
„Mane domino Japonijos kultūriniai, religiniai aspektai. Nors šalyje vyrauja šintoizmas, budizmas, bet vis dėlto, yra labai daug ir agnostikų. Teko aplankyti daug šventyklų, matėme ir tradicines japoniškas vestuves. Visgi, jos rengiamos vis rečiau, nes jaunoji karta linkusi gręžtis į Vakarus, nori vakarietiškų vestuvių – baltos suknelės, būti sutuokti kunigo – siekia sukurti filmuose matomą fasadą“, – mintimis dalinosi Justė.
Turint omenyje, kad Japonijoje susidomėjimas vakarietiška kultūra auga, ganėtinai keistai atrodo tai, kad vietiniai gyventojai angliškai kalba labai prastai arba nekalba visai. Pašnekovė teigė maniusi, kad galbūt to priežastis – mokykloje nevykdomas anglų kalbos mokymas. „Visgi, pasirodo, kad anglų kalbos Japonijos mokyklose mokoma. Galbūt tuomet kalta motyvacijos stoka? Man labai patiko tai, kad japonai labai paslaugūs – jie nuolat linksi, šypsosi, japoniškai tau kažką sako. Net jeigu jie ir mato, kad nesi japonas, jie vis tiek bando nuoširdžiai ir kantriai išaiškinti... japonų kalba“, – juokėsi ji.
Be abejo, nepastebėta neliko ir žmonių gausa. Pasak Justės, Lietuvoje turime erdvės prabangą. Japonai tuo negali pasigirti. Jie tarsi visuomet – minioje. „Tačiau pas juos nėra chaoso, vieni kitiems per galvas nelipa – visur yra tvarka, net autobusų stotelėje laukdami autobuso arba prie perėjos jie iškart rikiuojasi į eilę. Man susidarė įspūdis, kad jie yra įpratę taip gyventi ir žmonių gausa jiems problemų nekelia“.
Jautė atsakomybę kalbėti apie karą Ukrainoje
Justė taip pat pasakojo pastebėjusi, kad II pasaulinio karo bombardavimai Japonijai kaip šaliai ir visuomenės mentalitetui buvo didelis smūgis. Choro atlikėjai lankėsi Hirošimos ir Nagasakio memorialiniuose muziejuose, kuriais stengiamasi įamžinti šią skaudžią valstybei istoriją ir parodyti pasauliui atominių bombų sprogimo padarinius.
„Japonija stengiasi nusiginkluoti, laikytis taikos linijos... Viename viešbučių, kuriame buvome apsistoję, kas rytą gaudavome laikraštį anglų kalba, kuriame būdavo apžvelgiamos svarbiausios Japonijos aktualijos. Buvo įdomu suprasti, kuo gyvena vietiniai gyventojai. Jie jaučia pasaulyje kylančias grėsmes, daug rašo apie Kiniją, gynybos stiprinimo svarbą, kontaktą su sąjungininkais – Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir NATO. Japonija skaudžiai nukentėjo nuo karo padarinių, todėl miestai joje atrodo šiuolaikiškai, futuristiškai. Ten retai pamatysi autentiškų, senų pastatų“, – teigė pašnekovė.
Ji teigė, kad Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ taip pat jautė atsakomybę kalbėti apie Rusijos vykdomą karą Ukrainoje. Savo koncerto programoje žuvusiems ir rizikuojantiems savo gyvybe Ukrainos kariams choras buvo paskyręs vieną kūrinių.