Prof. J. Tutkuvienė – dešinėje. VU MF koliažas
Gajus mitas, esą Napoleonas Bonaparte’as (1769–1821) niršo ant motinos gamtos dėl savo žemo ūgio. 168 centimetrai – kuklus stotas prancūzų karvedžiui, kurio vardas kėlė galingų Europos monarchų baimę. Tačiau anais laikais žmonės iš tiesų nebuvo tokie aukšti kaip šiuolaikiniai. Žmonių ūgis kito priklausomai nuo istorinio periodo. Gerovės laikais stiebiamės, o blogo gyvenimo prispausti traukiamės. Tai patikino Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja Janina Tutkuvienė.
Žmonių ūgio pokyčius tyrinėja brendimo ir augimo specialistai, vadinami auksologais, taip pat antropologai ir medikai. Profesorė J.Tutkuvienė patikino, kad Lietuvoje egzistuoja vadinamasis ūgio geografinis gradientas – aukščiausi yra žemaičiai, žemiausi – dzūkai. Tuo metu Vilniaus gyventojų mišrainė geriausiai atspindi visos Lietuvos ūgio vidurkį.
Kodėl šiuolaikinis žmogus ūgiu gerokai pranoksta net ir praeities aukštaūgius? Labiausiai tikėtina, kad fizinius pokyčius lėmė praėjusio amžiaus viduryje kur kas pakitusi mityba.
Ar tiesa, kad beveik kiekviena karta ūgiu pranoksta buvusią prieš ją? – paklausiau profesorės J.Tutkuvienės.
Esame turėję tokių istorinių laikotarpių, kai žmonių ūgis buvo beveik toks pat kaip dabar. Galima sakyti, kad XX amžiuje pradėjome atsitiesti po to, kas nutiko viduramžiais, kai gyvenimo sąlygos buvo prastos, plito įvairios infekcijos.
Mūsų katedros duomenys rodo, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje mezolito laikotarpiu (8000–5500 m. pr. Kr.) gyvenusių moterų vidutinis ūgis buvo daugiau nei 157 cm, vyrų – 167,4 cm. Po to buvo geležies amžius, kurį istorikai ir antropologai vadina aukso amžiumi. Tada moterų vidutinis ūgis buvo daugiau nei 160 cm, o vyrų beveik 173 cm.
Tokį ūgį Lietuvoje atgavome tik XX amžiaus viduryje. Akceleracija – greitesnis vaikų ir paauglių augimas praėjusio amžiaus antrojoje pusėje – išskirtinis reiškinys, toks staigus ir ženklus žmonių paaugimas niekada anksčiau nefiksuotas. Šitam stebuklui paaiškinti atsirado daugiau nei šimtas teorijų.
Labiausiai įtikina versija, kad taip nutiko dėl po karo labai pakitusios mitybos. Visa maisto pramonė buvo nukreipta į greitai ir pigiai išgaunamų produktų gamybą. Praėjusio amžiaus 7–9-ąjį dešimtmečiais mitybos racione (netikėtai žmogaus evoliucijai) atsirado daug mėsos. Baltymai yra pagrindinė statybinė medžiaga, padedanti augti. Be to, jie skatina ankstesnį brendimą. Tačiau amžių sandūroje atlikti tyrimai parodė, kad anksčiau subrendę žmonės vėliau gyvenime dažniau turi sveikatos problemų.
Dar prieš 30 metų didesnis žmonių ūgis, ankstyvesnis fizinis brendimas buvo siejamas su ekonominiu gėriu. Matyt, todėl, kad akceleracija pirmiausia ir prasidėjo aukštos gerovės šalyse – Vakarų Europoje, vėliau JAV, po to Vidurio Europoje, galiausiai Rytų Europoje.
Aštuntąjį dešimtmetį Vakaruose pastebėtas gyvūnų augimą skatinančių medžiagų neigiamas poveikis ir tokiu maistu besimaitinantiems žmonėms, tačiau pas mus apie tai prabilta tik po kelių dešimtmečių. 1960–1975 metais gimusios kartos augimas buvo didžiausias. Vyrauja nuomonė, kad tuomet mitybai naudoti labai nenatūraliai auginti broileriai, kiaulės, galvijai galėjo paskatinti šį šuolį.
Tik XXI amžiuje Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, pradėti taikyti griežtesni ekologijos standartai, įsigaliojo kitos gyvūnų, kurių mėsą mes valgome, auginimo taisyklės. Žinoma, yra ir kitų teorijų, kodėl tąsyk augimo šuolis buvo toks ryškus.
Unsplash.com nuotrauka
Kaip stipriai 1960–1975 metų Lietuvos žmonių karta praaugo savo tėvus?
Ši karta gerokai skiriasi nuo ankstesnės. Vidutinio ūgio skirtumas, atsižvelgiant į vaiko amžių, siekia net 10–15 centimetrų.
Tai, kas įvyko šiuo laikotarpiu, buvo tikrai neįprasta. Natūralių baltymų gausaus maisto valgymas gali skatinti augimą, bet tai turėtų vykti palengva ir per vieną kartą negalima pasiekti daugiau nei 10 centimetrų skirtumo. Dėl organizmui neįprastų, nenatūralių medžiagų gausaus vartojimo gali sutrikti endokrininis mechanizmas, tuomet ir vienos kartos augimas gali smarkiai pasikeisti.
Šis skirtumas atsirado vien dėl vaikų mitybos pokyčių?
Svarbi ir genetika. Dar prieš 10–15 metų buvo sakoma, kad 80 procentų ūgio lemia genetiniai veiksniai. Vadinasi, kokie tėvai – tokie ir vaikai. Tačiau nėra taip, kad vaikai auga tokiomis pat sąlygomis kaip ir jų tėvai. Todėl dabar auksologinė literatūra nurodo, kad paveldimumas lemia apie 20–30 procentų ūgio.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, dabar daug šnekama apie ekologiją, ramesnį gyvenimo būdą. XXI amžiaus moksliniai tyrimai parodė, kad didelis ūgis nereiškia, jog tokio žmogaus sveikata bus geresnė. Pasižiūrėkime, kur gyvena daugiausia šimtamečių, – Japonijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje. Čia juk žemaūgės tautos.
O kokios įtakos brendimui turi šiuolaikinis greitas gyvenimo būdas?
Karas, badas, maras – kitaip tariant, neigiamos sąlygos – stabdo žmogaus augimą. Tai įrodyta ir ginčų nekyla. Bet pasirodo, kad saikingas stresas veikia priešingai – skatina augti, ankstina brendimą. Kai kalbame apie žmogaus ūgį, negalime nekalbėti apie brendimą. Tai tarpusavyje labai susiję procesai.
Žmogaus evoliucijos teorijos aiškina taip: jeigu individas gyvena tokioje stresinėje aplinkoje, kuri nėra ypač pavojinga, nekelia grėsmės išlikimui, organizmas prisitaiko, stengiasi greičiau subręsti, kad galėtų greičiau pagimdyti palikuonį ir spėtų jį užauginti.
Tačiau jei stresas peržengia ribą, rezultatas – priešingas. Mokslinės studijos rodo, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje po karo daugeliui mergaičių pirmosios mėnesinės pradėjo vėluoti. Vadinasi, organizmas nusprendė, kad ne laikas daugintis, nes žmogui pirmiausia reikia išlikti pačiam. Kai streso lygis nuslops, vaisingumo rodikliai taip pat atsigaus.
Jau nuo XX amžiaus pradžios mes turime antropologinių tyrimų duomenų apie Lietuvos vaikų ūgį. Palyginę juos su šių laikų tyrimais matome, kad labiausiai skiriasi 13–14 metų paauglių ūgis. Kodėl?
Nes prieš šimtą metų 13–14 metų vaikas vidutiniškai dar buvo prieš pubertetinį (brendimo) augimo šuolį (tai laikas, kai per metus paaugama net 10–15 centimetrų), o XXI amžiuje – jau po pastarojo šuolio. Taigi prieš 100 metų keturiolikmečiai dar buvo nepradėję bręsti, o dabar vaikai biologiškai subręsta net keleriais metais anksčiau.
Pubertetinis augimo šuolis labai susijęs su brendimu – smegenys iš periferijos gauna signalus, kad kūnas padidėjo tiek, jog realiai galėtų turėti palikuonių, tuomet aktyvuojamas spartaus lytinio brendimo mechanizmas. Taigi kūnas padidėja, ryškėja ir vadinamieji antriniai lytiniai požymiai, galop subręsta ir pirminiai lytiniai požymiai (lyties organai). Toks žmogus biologiškai gali turėti palikuonių.
Unsplash.com nuotrauka
Ypač didžiuojamės savo krepšininkais. Ar šiandienos lietuviai – aukštaūgių tauta?
Dabar vidutinis 20–25 metų Lietuvos vyrų ūgis yra 182,8 cm, to paties amžiaus moterų – 168,5 cm. Tai tikrai aukšti žmonės! Lietuviai yra tarp aukštaūgių tautų.
Aukščiausi yra Nyderlandų gyventojai, taip pat aukšti yra švedai, danai, o tada jau lietuviai, latviai, estai, vokiečiai. Nors žmonės migruoja, iki šiol tebeegzistuoja žmogaus kūno dydžio vadinamasis Šiaurės–Pietų gradientas (šiauriau gyvena aukštesni, piečiau – žemesni žmonės).
Palyginus su tuo, kas buvo prieš 200 ar 300 metų, net ir su XX amžiaus viduriu, dabar ūgio skirtumai tarp įvairių geografinių regionų tapo mažesni, tačiau vis vien kūno dydžio taisyklė dar egzistuoja.
Žmonių gyvenimo būdas visame pasaulyje darosi vis panašesnis. Ar tai gali visus sulyginti?
Skirtumai iš tiesų nyksta. Šiauriau gyventi buvo geriau turint didesnį kūną, bet tai buvo žmogaus evoliucijos eigoje prieš kelis šimtus tūkstančių metų. Dabar Pietuose gyvenantys žmonės turi kondicionierius, o šiauriečiai turi šildymą. Be to, mityba darosi panaši įvairiuose geografiniuose regionuose, panašėja ir kitos sąlygos.
Tiesa, pietiečiai vis dar žemesni, bet ta mozaika lyginasi. Dabar pradėjo didėti ūgis tų tautų, kurių greitesnis augimas nepalietė anksčiau, pavyzdžiui, daugelio Azijos tautų ūgis didėja, o pas mus šis procesas silpsta.
Kartų augimo silpimą galima aiškinti įvairiai, bet paprasčiausias aiškinimas yra toks, kad žmogus negali turėti nerealiai didelio kūno. Egzistuoja biologinis optimumas (geriausias variantas). Su tokia širdimi, kepenimis, kasa, kitais organais, kokius mes turime, esamu gebėjimu pasisavinti tam tikrą maisto kiekį mes galime turėti tik tam tikrą kūno dydį.
Būtina paminėti dar vieną svarbų žmogaus augimo ir brendimo veiksnį – tai urbanizacija, kai daug gyventojų persikelia iš kaimo į miestą, informacijos gausa ir su tuo didėjanti įtampa bei stresas. Praeityje žmonės buvo labiau izoliuoti, informacija sklido lėtai, o dabar juk visi gyvena toje pačioje elektroninėje erdvėje. Ar Lietuvos kaimo sodyboje, ar JAV, San Fransiske, sėdi, nėra jokio skirtumo. Visi verda toje pačioje informacijoje: panašėja norai, pirmenybė teikiama panašiems dalykams, o informacijos srautas tiesiog skandina.
O gausus informacijos srautas, dažnas socialinių tinklų naudojimas prisideda prie lengvo streso, kuris ankstina brendimą. Tai veikia hipofizę (posmegeninę liauką) ir kankorėžinę liauką. Šios dvi dalys itin svarbios brendimui skatinti. Be to, informacija apdorojama ir limbinėje sistemoje, kuri taip pat atsakinga už brendimą.
Neuromokslai tik dabar pradeda aiškintis pastaruosius ankstesnio brendimo mechanizmus. Tokios yra vadinamojo greito gyvenimo pasekmės. Manoma, kad lėto gyvenimo sąlygomis organizmo biocheminiai mechanizmai turi geresnes sąlygas tinkamai subręsti.
Unsplash.com nuotrauka
Ar Lietuvoje jau pasiekėme jūsų minėtą biologinį geriausią variantą? Ateityje žmonės aukštesni nebeužaugs?
Pagal naujausių tyrimų duomenis, dabartinė auganti karta nebepraaugs savo tėvų. Ir tai labai gerai, nes žmogus negali augti iki begalybės.
Dideliam kūnui reikia ir daugiau energijos. Jeigu žmogus aukštas, dažniausiai jo ir svoris didesnis. Didelio žmogaus vidaus organai taip pat šiek tiek didesni, nors yra kritinė riba, kokį dydį gali pasiekti vidaus organas.
Nuo tam tikro momento tos „aptarnaujančios stotys“ – širdis, plaučiai, kepenys, inkstai – pradeda labiau vargti aptarnaudamos didelį kūną. Pagal šią teoriją mažas kūnas yra „aptarnaujamas“ geriau, jo vidaus organai dirba lyg ir lengvesnėmis sąlygomis.
Minėjote, kad žemaūgių tautų žmonės gyvena ilgiau. Numanoma, kad tai susiję su vidaus organams tenkančia apkrova? Pavyzdžiui, tuo, kad didelio žmogaus širdis greičiau susidėvi?
Nagrinėjant ilgaamžes tautas, kuriose gausu šimtamečių, tokia mintis peršasi. Dažniausiai šimtamečiai yra nedidukai, smulkaus kūno sudėjimo, nenutukę, nors ne visada aišku, koks jų svoris buvo, kai jie buvo 40–60 metų.
Žinoma, jie rečiau serga metabolinėmis, širdies ir kraujagyslių ligomis. Tačiau yra ir daugybė kitų veiksnių. Čia svarbu ir mityba, ir gyvenimo būdas, ir fizinis aktyvumas.
Kur Lietuvoje gimsta aukščiausi vaikai?
Ūgio skirtumas Lietuvoje, priklausomai nuo regiono, pastebimas dar nuo akmens amžiaus. Aukščiausi – žemaičiai, o žemiausi – dzūkai. Kūno dydžio skirtumai akivaizdūs jau nuo gimimo.
Didžiausi pagal ūgį ir svorį naujagimiai gimsta Žemaitijoje, mažiausi – Dzūkijoje. Kodėl? Jų mamos taip pat vienur aukštesnės, kitur – žemesnės.
Dažniausiai aukštos moterys turi didesnį dubenį, o jame gali užaugti ir didesnis vaikas. Tačiau šie ūgio skirtumai tarp Lietuvos regionų nėra dideli, tik kelių centimetrų ribose.
Ar tai reiškia, kad vaiko ūgis labiau priklauso nuo motinos nei nuo tėvo?
Negalime taip sakyti. Medicinoje ir antropologijoje buvo toks laikotarpis, kai manyta, jog vaiko ūgis labiau priklauso nuo mamos, vėliau – kad nuo tėvo. Tėvo ir motinos kūno dydžio sąsajos su vaiko kūno dydžiu nagrinėjamos ir dabar, net formulės galutiniam vaiko ūgiui apskaičiuoti sukurtos – reikia įrašyti abiejų tėvų ūgį.
Tačiau pastaruoju metu šios formulės vis rečiau padeda nuspėti vaiko ūgį suaugus, matyt, dėl to, kad buvo sukurtos prieš 30–40 metų, o augimo sąlygos pastaruoju metu labai pakito. Todėl jau nebežinome, kurio iš tėvų ūgis svarbesnis, jie abu turi reikšmės.