Jozefas Frankas. Wikipedia.org nuotrauka
„Sunkiausia atsisveikinti su ligoniais, draugais ir miestu, kuriame patyriau daug gero“, – savo atsiminimuose rašė Jozefas Frankas po to, kai 20-metį praleidęs Vilniuje, nusprendė iš jo išsikraustyti. Savo iniciatyvumo, veiklumo bei ambicingų siekių dėka medikas Jozefas Frankas tapo itin reikšminga Vilniaus universiteto istorijos dalimi.
Gruodžio 23-ąją minėdami prof. Jozefo Franko 250-ąsias gimimo metines, prisiminkime šios asmenybės nuopelnus medicinos mokslo raidai Lietuvoje.
Pasižymėjo įgyvendinę studijų reformą
Jozefas Frankas bei jo tėvas socialinės medicinos pradininkas Johanas Peteris Frankas buvo vieni iš užsieniečių, XIX a. pakviestų dėstyti Vilniaus universitete. Gali kilti klausimas, kas paskatino tėvą ir sūnų atsisakyti gyvenimo ir karjeros Vienoje bei išvykti į Vilnių? Vilniaus universiteto pateiktas pasiūlymas galėjo būti viena iš svarių, apsispręsti padėjusių, priežasčių. Frankams buvo pažadėtos puikios darbo sąlygos bei geras atlyginimas. Jiems buvo mokamas tris kartus didesnis atlyginimas nei kitiems, tuo metu universitete dėsčiusiems, profesoriams.
1804-aisiais Vilniaus universitete darbuotis pradėjęs Johanas Peteris Frankas pateikė planą, pagal kurį buvo reformuotos Medicinos fakulteto studijos. Ją priėmus, būsimiems studentams buvo rekomenduojama prieš pradedant šešis metus trunkančias studijas išklausyti parengiamąjį gamtos mokslų kursą, laipsniškai pereinant nuo paprastesnių mokymo disciplinų prie sudėtingesnių. Šis, Lietuvoje parengtas modelis, vėliau tapo pavyzdžiu ir kitiems to meto carinės Rusijos universitetams.
Per dešimtį Vilniuje praleistų mėnesių Johanas Peteris Frankas taip pat spėjo įkurti Terapijos kliniką. Ji, vėliau vadovaujama jo sūnaus Jozefo Franko, netruko pagarsėti kaip viena geriausių visoje Europoje. Pastarojo teigimu, ši klinika galėjo lygintis tik su Berlyno klinika. Galima suprasti, kad tik ši Europoje galėjo būti konkurencinga Terapijos klinikai Vilniuje.
Tais pačiais metais, Getingene ir Paduvoje mediciną studijavęs Jozefas Frankas buvo išrinktas vidaus ligų ir terapijos profesoriumi. Jo dėka Vilniuje pradėtas leisti pirmasis medicinos žurnalas „Acta Instituti Clinici Caesareae Universitatis“, įsteigta pirmoji mokslo draugija. J. Franko profesionalumą bei inovatyvumą liudijo ir nemažo susidomėjimo Europoje sulaukdavę jo moksliniai darbai.
Anuomet – inovatyvus požiūris į mediciną
Jozefas Frankas garsėjo kaip skiriantis didelį dėmesį ligų diagnostikai remiantis ne vienu ar keliais konkrečiais jos požymiais, tačiau simptomų visuma. Jo įsitikinimu, remiantis pastarąja, o ne keletu požymių reikėjo pritaikyti pacientui gydymą. Toks profesoriaus požiūris buvo inovatyvus ir stebinantis ano meto gydytojus. Visgi, jo puikūs diagnostiniai gebėjimai bei pasiteisinantys gydymo metodai neleido jiems likti abejingais.
Profesorius taip pat siekė, kad Medicinos fakulteto darbas būtų siejamas su gyventojų sveikatos apsauga – inicijavo gyventojų sergamumo ir mirtingumo statistikos rinkimą. Be to, jis pirmasis atkreipė dėmesį į klimatinių bei topografinių sąlygų reikšmę žmogaus sveikatai.
J. Frankas taip pat pasirūpino, kad Vilniuje būtų įkurti Medicinos, Vakcinacijos, Motinystės institutai. Be to, laisvu laiku savo žiniomis profesorius dalindavosi su gydytojais bei rašė veikalą pavadinimu „Praxeos medicae universae praecepta“, kuriame atsispindėjo jo požiūrio į medicinos raida. Akivaizdu, kad anuomet Vilniuje nebuvo jokio kito mediko, galėjusio profesoriui prilygti savo užmojų gausa bei profesionalumu.
Jozefo Franko namas Didžiojoje gatvėje, Vilniuje. Wikipedia.org nuotrauka
Profesinė veikla viešajame gyvenime dalyvauti netrukdė
Komunikabilus, laisvai prancūzų, vokiečių ir italų kalbomis kalbėjęs J. Frankas vos atsikraustęs į Vilnių netruko tapti populiaria, visuose to metu Vilniaus sambūriuose laukiama, asmenybe. Jis žavėjo savo erudicija, puikiu literatūros ir meno išmanymu. O namas Didžiojoje gatvėje, Vilniuje, kuriame gyveno jų šeima tapo tam tikru kultūriniu traukos centru.
Vargu, ar anuomet buvo galima rasti bent vieną, Jozefą Franką pažinojusį žmogų, kuris nebūtų girdėjęs apie jo meilę muzikai. Todėl savo namuose jis dažnai organizuodavo labdaringus koncertus. Juose dainuodavo jo žmona, žymi solistė Kristina Gerhardi Frank, muzikuodavo garsūs Europos muzikantai. Kaip ir galima numanyti, šie muzikos vakarai buvo mėgstami bei gausiai lankomi Vilniaus aukštuomenės.
Labdaringuose koncertuose surinktus pinigus Frankai skirdavo vargstančiųjų paramai bei ligonių gydymui. Todėl profesorius buvo palankiai vertinamas ne tik visuomenės elito, bet ir žemiausiems socialiniams sluoksniams priklausiusių žmonių.
Ūmus charakteris ir padėjo, ir trukdė
Jozefas Frankas garsėjo ne tik aukštais siekiais bei ambicingomis užmačiomis, tačiau ir ūmiu charakteriu. Jis buvo reiklus ir sau, ir kitiems. Tai, viena vertus, padėjo siekti užsibrėžtų tikslų. Kita vertus – sukeldavo papildomų problemų.
Galima nesunkiai pastebėti, kad Jozefo Franko rašytiniuose atsiminimuose netrūksta kritikos bei pašaipaus žvilgsnio kolegų darbams. Amžininkų teigimu, ši J. Franko kritika pasirodo esanti ne visuomet pasverta. Neretai ji kildavo iš konkurencijos ar jo ir kolegų nesutampančių požiūrių keliamos emocijos. Kai kada kritika kitiems J. Frankas stengėsi užmaskuoti ne visai tinkamą savo elgesį.
Visgi, nepaisant ūmaus ir ne visuomet nuspėjamo būdo, jis tiek kolegų, tiek studentų buvo vertinamas už savo mokslinę veiklą. Vadovaujant J. Frankui buvo parašyta ir apginta daug daktaro disertacijų, išugdyta nemažai profesionalių gydytojų praktikų bei mokslo darbuotojų.