Balandžio 21 d. savo 70-ties metų jubiliejų švenčia Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto (MF) profesorė Rūta Dubakienė. Aukščiausios kategorijos gydytoja alergologė ir klinikinės imunologijos specialistė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė, 25-ius metus Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, akademikė, beveik 50 savo profesinio gyvenimo metų paskyrusi vienai sričiai yra viena tų moterų, kurių gyvenimą suformavo nuostabus derinys: mokslininkė, medikė ir mama. VU bendruomenė gražaus jubiliejaus proga linki profesorei puikios sveikatos, kūrybinės laimės ir didžiulės sėkmės įgyvendinant naujas svajones. Jų prof. R. Dubakienė iš tikrųjų turi labai daug.
Tapti mokslininke nusprendė vaikystėje
„Per aspera ad astra“ („Per kančias į žvaigždes“) – ši garsi Senekos sentencija tapo pagrindine Rūtos Dubakienės gyvenimo kelrode žvaigžde nuo pat vaikystės. Gimusi Kaune, vaikystę ji praleido Raseiniuose, ten baigė pradinę mokyklą.
„Pirmoje klasėje mokytoja klausinėjo vaikų, kas kuo norėtų būti užaugęs, – prisimena profesorė. – Aš tariau: Būsiu mokslininke. Mano planai nuo tos akimirkos niekada nesikeitė“. Ji teigia, kad anksti savyje pajuto mokslininkės pašaukimą, prigimtį ir norą skirti savo jėgas didžiajai gyvenimo idėjai. Įkvėpė ir mylimiausių mokslininkų – Marijos Sklodovskos-Kiuri, Sofijos Kovalevskos, Džono Flemingo gyvenimai.
Mokykloje būsimoji mokslininkė pasižymėjo begaliniu žingeidumu ir žinių troškimu. Buvo pirmūnė, aktyviai dalyvavo ir užklasinėje veikloje. Mokėsi muzikos mokykloje, sportavo, dalyvavo įvairiuose būreliuose. Mokyklos laikais pasinėrė ir į pirmuosius tyrimus. Dalyvavo respublikinėse moksleivių chemijos ir biologijos olimpiadose. Jos domėjimuisi supančiu pasauliu, atrodė, nebuvo ribų.
Artėjant studijų pasirinkimui, Rūta svajojo studijuoti biochemiją, tačiau, sekdama mamos gydytojos patarimu, pasirinko mediciną. Su pagyrimu baigusi mokyklą, iš Kauno atvyko studijuoti į Vilnių. „Didžiausia mano gyvenimo svajonė buvo mokytis ir vėliau dirbti Vilniaus universitete. Vienas seniausių Rytų ir Vidurio Europos universitetų, neabejotinai, visada buvo ir liko geriausias“, – pasakoja profesorė. Savo kurse ji buvo vienintelė studentė iš Kauno. Tad iš karto buvo pastebėta.
Nuotraukoje: prof. Rūta Dubakienė.
Prisiminimai apie studijų laikus – tik patys geriausi
Kalbėdama apie savo studijas, R. Dubakienė neslepia džiaugsmo. Ji visada mokėsi puikiai. Nors prie knygų daug laiko neleisdavo, kasmet gaudavo padidintas stipendijas. „Patys geriausi mano studentiški prisiminimai yra susiję su Universiteto liaudies dainų ir šokių ansambliu, kuriame 6 metus grojau skudučiais“, – su šypsena veide pasakoja R. Dubakienė. Dėl intensyvios Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblio koncertinės veiklos jai teko daug praleisti paskaitų, bet mokslai nuo to nenukentėjo, o nuotykių buvo įvairiausių.
Nuo pat studijų pradžios studentė Rūta ruošėsi mokslininkės ateičiai, jau nuo pirmo kurso aktyviai dalyvavo studentų mokslinėje veikloje. Šeštame kurse jos darbas buvo nusiųstas net į mokslinių darbų konferenciją Maskvoje. „Tuo metu tai buvo didelis įvertinimas“, - sako profesorė.
Po studijų dirbti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete planuojamų palikti studentų sąraše Rūta Dubakienė buvo vienintelė mergina iš dešimties studentų. Ji didžiuojasi, kad gyvenime viską pasiekė pati, ir dėkoja už palaikymą, kurį visą laiką jautė iš fakulteto vadovų, dėstytojų, kolegų, draugų.
„Ne paslaptis, kad moterys mokslininkės Lietuvos mokslininkų bendruomenėje sudaro mažumą. Moterų, mamų gyvenimas yra sunkesnis, tačiau savo laimėjimais mes nė kiek nenusileidžiame mokslininkams vyrams, o kai kur juos ir aplenkiame”, – prisipažįsta profesorė, įsitikinusi, kad ryžtas, žinių troškimas, tikslo siekimas, sunkus kasdieninis darbas yra pagrindiniai palydovai, tiesiantys jos kelią į mokslo aukštumas.
Alergologija – didžioji profesinio gyvenimo meilė
„Esu be galo dėkinga savo mokytojui docentui Eduardui Razgauskui, kuris mane sudomino tuo metu visai dar nauja alergologijos mokslo sritimi. Tik jo dėka aš visiškai pasinėriau ir atsidaviau šio mokslo tyrinėjimams“, – sako R. Dubakienė.
Kilti mokslininkės karjeros laiptais jai iš tiesų nebuvo lengva, tačiau profesorė yra pirmoji moteris, reikšmingai prisidėjusi prie Lietuvos alergologijos istorijos. 1980 m. ji pirmoji Lietuvoje ir viena pirmųjų tuometinėje Tarybų Sąjungoje ištyrinėjo namų dulkių erkes, jų įtaką žmogaus alerginių ligų išsivystymui, kartu su tuometiniais Rusijos mokslininkais tapo alergeno bendraautore.
Profesorės atliktų tyrimų rezultatai apibendrinti jos apgintose kandidato (daktaro), ir daktaro (habilituoto daktaro) disertacijose ir keliose monografijose. 38 metų tapusi mokslų daktare, R. Dubakienė kartu su mokslininku A. Kančiurinu iš I. Mečnikovo vakcinų ir serumų instituto parengė monografiją Alergija erkėms (rusų kalba (1988), ją išleido Mokslo leidykla). Vėliau ji išleido ir daugiau knygų.
Už mokslo laimėjimus alergologijoje R. Dubakienė 2004 metais apdovanota Lietuvos mokslo premija.
Mokslininkės gyvenimo tikslas – atrasti ir nesustoti
Profesorė labai džiaugiasi, pasirinkusi mokslininkės ir medikės profesiją, nes, anot jos, gydyti žmones, kai tavyje yra mokslininko pradas, yra įdomiau ir efektyviau. „Mokslininką visada domina tai, kas slepiasi giliai viduje“, – teigia ji.
Prof. R. Dubakienės pasiekimai alergologijos ir imunologijos moksle yra reikšmingi. Ji yra pirmojo lietuviško vadovėlio „Alergologija (pagrindai)“ autorė, parašė ir klinikinės alergologijos vadovėlį. Universiteto vardą nuolat garsina Europos tęstiniuose projektuose.
Jos ateities planuose – dar daug veiklų. Profesorė užsibrėžusi ir toliau dirbti Vilniaus universitete, ypatingą dėmesį skirti mokslo populiarinimui, alergologijos mokslo istorijai. „Visada viską planuoju. Esu numačiusi parašyti dar 3 monografijas, – gyvenimo planais dalinasi mokslininkė. – Kai Lietuvos alergologijai bus 100 metų, man bus 75-eri. Ta proga norėčiau dovanoti visiems mano parašytą Lietuvos alergologijos istoriją. Didžiuojuosi, kad jau 50 metų pati prisidedu prie jos kūrimo“.
O dar Rūta Dubakienė svajoja surengti savo solinį koncertą – ji groja vargonais. Ir įgyvendinti, dar vieną slaptą savo svajonę. „Būdama 7-ių metų, kartą visiems paskelbiau, kad, kai man sukaks 70 metų, pradėsiu tapyti. Taigi privalau vykdyti pažadą“, – pastebi ji.
Profesorė yra optimistė ir mano, kad žmogus gali daug nuveikti gyvenime, jeigu gerai žino, ką nori padaryti, ir siekia atrasti kažką naujo. „Kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis. Svarbiausia – nesustoti, pataria ji. – Dabar tikrai žinau, kad 70-ties metų žmogui gyvenimas dar tik prasideda“, – šypsosi jubiliatė.