Patologijos, teismo medicinos katedra

Istorija

Patologijos kursas. Bendrosios patologijos raidą Vilniaus universitete galima suskirstyti į šiuos etapus:
Vyriausiosios Lietuvos mokyklos Collegium medicum etapas (1781-1784) – bendroji patologija buvo dėstoma kartu su kitomis disciplinomis. Nuo pirmųjų mokyklos egzistavimo metų prof. S. L. Bizijas (S. L. Bizio) (1720-1797) dėstė medicinos teorijos ir anatomijos kursus. Medicinos teoriją sudarė fiziologijos, patologijos ir vidaus ligų elementai.

Nuo atskiro bendrosios patologijos kurso iki Bendrosios patologijos katedros įkūrimo (1784-1804). 1784 m. Collegium medicum buvo pradėtas dėstyti naujas bendrosios patologijos kursas. Jį skaityti iš Vienos buvo pakviestas prof. J. Langmajeris. Paskaitose jis rėmėsi olandų patologo H. Begavo (H. Boerhaave, 1663-1738) mokyklos sistemintomis žiniomis. Bendrąją patologiją dėstė iki 1799 m.

Nuo patologijos katedros įkūrimo iki Medicinos ir chirurgijos akademijos uždarymo (1804-1842). Nuo 1771 m. iki mirties 1824 m. bendrąją patologiją dėstė prof. A. Bekiu (A. Becu) (1771-1824) . Šiuo laikotarpiu bendrosios patologijos kursas, kaip ir to meto patologijos mokslas, nebuvo aukšto lygio, jame buvo aptariami ligas sukeliantys išorinės aplinkos veiksniai (aplinkos temperatūra, drėgmė, oro užterštumas, maitinimosi, hipodinamijos reikšmė), ligų klasifikacijos, eiga, komplikacijos. Po A. Bekiu mirties nuo 1825 iki 1842 m. bendrąją patologiją dėstė prof. A. Abichtas. 1831 m. jis parašė pirmąjį bendrosios patologijos vadovėlį Praelectionum pathologiae generalis libri duo.

Stepono Batoro universiteto bendrosios patologijos raidos etapas (1919-1939). 1922 m. Stepono Batoro universiteto Medicinos fakultete buvo įkurta Bendrosios patologijos katedra, kuriai pradžioje vadovavo prof S. Tšebinskis, vėliau – S. Šilingas-Siengalevičius, o nuo 1930 iki 1939 m. – žymus onkologas, plačių mokslinių interesų žmogus ir talentingas organizatorius prof. K. Pelčaras (1894-1943).

Bendrosios patologijos raida po Antrojo pasaulinio karo iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo (1944-1990). 1944 m. spalio 9 d. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto tarybos posėdyje buvo įsteigtos penkios katedros, tarp kurių buvo ir Patologijos katedra, kurioje buvo dėstomos patologinės fiziologijos ir patologinės anatomijos disciplinos. Jai vadovauti buvo paskirtas vyr. dėst. J. Rimšelis (1918-1959). 1945 m. Patologijos katedra pavadinama Patologinės fiziologijos katedra ir jai vadovauti paskiriamas buvęs Krasnojarsko medicinos instituto Patofiziologijos katedros vedėjas doc. B. Penkauskas (1907-1doc. V. Iljinas (1908-1956). Nuo 1953 iki 1967 m. veikė Fiziologijos ir patologinės anatomijos katedra, kurioje buvo dėstomi biochemijos, fiziologijos, patologinės fiziologijos ir patologinės anatomijos, o nuo 1966 m. – ir teismo medicinos kursai. 1953-1960 m. šiai katedrai vadovavo doc.B.Penkauskas, 1960-1961 m. – vyr. dėst. fiziologas J. Jurša, 1961-1965 m. – vyr. dėst. patofiziologas J. V. Gutauskas, 1965-1967 m. – patofiziologas onkologas doc. S. Keblas. Nuo 1967 iki 1980 m. Medicinos fakultete veikė Patologinės fiziologijos ir patologinės anatomijos katedra, joje buvo dėstomas ir teismo medicinos kursas; dešimtį metų (iki 1977 m.) katedrai vadovavo doc. S. Keblas, 1977-1987 m. – teismo medikas prof. J. Markulis. (1913-1987). Nuo 1969 m. į katedrą dirbti vyr. dėstytoju ateina patofiziologas R. Kazakevičius (nuo 1980 m. doc.). Nuo 1980 m. patologinės fiziologijos, patologinės anatomijos ir teismo medicinos kursai dėstomi Patologijos ir teismo medicinos katedroje.

Bendrosios patologijos raida nuo 1990 iki 2005 m. 1987-2002 m. Patologijos ir teismo medicinos katedrai vadovavo patofiziologas doc. R. Kazakevičius. 1991 m. katedroje buvo pradėtas dėstyti imunologijos kursas. Pirmoji jį skaitė vyr. dėstytoja N. Janulevičiūtė (nuo 1994 m. doc.). Nuo 2002 m. prie katedros buvo priskirtas farmakologijos kursas ir ji pavadinta Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedra. Jai iki mirties 2004 m. vadovavo patofiziologas doc. V. S. Ročka (1944-2004). Nuo 2004 m.Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedrai vėl vadovauja patofiziologas doc. R. Kazakevičius. Nuo 2003 m. patofiziologiją dėsto doc. V. Grabauskienė ir asist. B. Ročkaitė. Nuo 2006 m. katedrai iki šiol vadovauja prof. dr. V. Grabauskienė. Profesore tapo 2010 m. Tais pačiais metais profesoriumi tapo ir Dainius Characiejus 2009 metais atėjęs dirbti į patologinės fiziologijos kursą docento pareigoms. Taip pat į patologinės fiziologijos kursą įsiliejo nemažas būrys jaunų dėstytojų. Tai asistentai: D. Daunoravičius, T. Baltrūnas, V. Baltrūnienė, A. Drąsutienė, M. Klimovskij. Patofiziologija yra tarpinė disciplina tarp teorinių medicinos disciplinų – fiziologijos, biochemijos ir klinikinių – vidaus ligų, neuropatologijos ir kt. Todėl ją dėstant, be patofiziologinių teorinių mechanizmų, svarbu išryškinti klinikinę jų reikšmę. Tam beveik visoms patofiziologijos kurso temoms yra paruošti klinikiniai-patofiziologiniai uždaviniai, kuriuos studentai sprendžia pratybų metu. Tai padeda ugdyti studentų klinikinį patofiziologinį mąstymą. Klinikinė patofiziologijos kryptis sustiprėjo į katedrą atėjus dirbti kardiologijos klinikos doc. V. Grabauskienei. Patofiziologija yra pamatinė medicinos disciplina, remiantis šiuolaikinės medicinos laimėjimais jos apimtis yra labai didelė, todėl jos studijos turi vykti ištisus du semestrus. Tam yra nuolat kontroliuojamos studentų žinios, parengta programuota visų patofiziologijos temų žinių kontrolė, klinikinės situacinės užduotys. R. Kazakevičiaus mokslinio darbo kryptys – autoimuninio proceso patogenezė, parazitinių ligų imuniniai mechanizmai, parazitozių seroepidemiologija, uždegimo patogenezė, oksidacinio streso reikšmė patologijoje, patologinė istorija. Doc. V.S.Ročkos mokslo darbai buvo skirti parazitozių seroepidemiologijai, uždegimo ir apoptozės proceso patogenezei. Prof. V. Grabauskienės mokslinio darbo kryptys – echokardiografija, kairiojo širdies skilvelio funkcijos pokyčiai, širdies nepakankamumas ir jo gydymas.

Imunologijos kursas. Imunologijos kursas katedroje buvo pradėtas dėstyti nuo 1991-1992 m.m. rudens semestro. Pradžioje jis buvo skaitomas tik medicinos specialybės studentams, nuo 1997 m. – odontologijos, nuo 2003 m. – visuomenės sveikatos specialybių studentams, o nuo 2000 m. – medicinos biologijos specialybės magistrantams. Imunologijos paskaitas visų specialybių studentams skaito ir praktikos darbus veda doc. Nijolė Marija Janulevičiūtė. Ji tobulino kvalifikaciją tarptautinėse imunologų mokyklose 1999 m. Rygoje, 2001 m. Tartu. Doc. N. Janulevičiūtės mokslinio darbo kryptys – neonatalinio laikotarpio imunologija, parazitozių seroepidemiologija, oksidacinio streso reikšmė patologijoje.

Patologinės anatomijos kursas. Patologinės anatomijos fragmentus į patologijos, kaip dalyko, sudėtį Medicinos fakultete pirmasis įtraukė ir pradėjo dėstyti S. L. Bizijas. Vėliau patologinė anatomija J. Langmajerio, A. Bekiu buvo dėstoma bendrosios patologijos kurse. 1799 m. nuo bendrosios patologijos kurso atskirta specialioji patologija, kurią vėliau dėstė terapeutai profesoriai D. O. Konoras, F.Špicnagelis, J. P. Frankas, J. Frankas, V. Herberskis ir F. Rinkevičius. Klinikinės patologijos pradininku laikytinas žymus klinicistas J. P. Frankas (tėvas), kurio klinikoje 1805 m. buvo pradėta skrosti.

Sisteminti patologinius procesus daug padėjo patologinių-anatominių preparatų muziejus, kurį įkūrė iš Paryžiaus pakviestas J. Briotė (J.Briotet). Bendrąją patologinę anatomiją daug metų (1787-1820) dėstė J. A. Lobenveinas (1758-1820, kurio vadovaujamas muziejus labai išsiplėtė. Nuo 1824 iki 1840 m. anatomiją ir bendrąją patologiją dėstė ir prozektoriumi dirbo A. Belkevičius (1798-1840). Medicinos ir chirurgijos akademijos laikotarpiu (1832-1842) patologinė anatomija tapo savarankiška disciplina. Pirmuoju patologinės anatomijos dėstytoju paskiriamas gabus ir visapusiškai išsilavinęs patologas L. Sevrukas. 1840 m. jis pakviečiamas į Maskvos universitetą dėstyti patologinės anatomijos.

Po Antrojo pasaulinio karo nuo 1944 m. Medicinos fakulteto Patologinės anatomijos katedrai, vėliau kursui vadovavo J. Rimšelis (1918-1959). 1945 m. į katedrą atėjo dirbti doc. A. Žygas (1917-1995), kuris nuo 1959 m. ilgą laiką vadovavo patologinės anatomijos kursui , o patologinę anatomiją Medicinos fakultete dėstė beveik 50 metų. Nuo 1962 iki 1982 m. patologinę anatomiją dėstė doc. B. Jurevičius. Nuo 1983 m.katedroje vyr.dėstytoja dirba D. Vaitkienė (nuo 1989 doc.). Nuo 1980 m. iki 1997 m. patologinės anatomijos kursui vadovavo prof. R. Ptašekas, kurio vadovavimo laikotarpiu buvo labai atnaujintas, papildytas ir restauruotas patologinių-anatominių preparatų muziejus. Nuo 1992 m. lektoriumi dirba A. Laurinavičius (nuo 2003 m. docentas, nuo 2007 m. – profesorius). Nuo 1993 m. A. Laurinavičius taip pat vadovauja Valstybiniam patologijos centrui. Jis nuo 1997 m. pradėjo vadovauti patologinės anatomijos kursui. Patologinė anatomija yra dėstoma medicinos, visuomenės sveikatos, odontologijos (nuo 1997 m.), slaugos (nuo (1997 m.), kineziterapijos (nuo 2002 m.), ergoterapijos (2003 m.) specialybių studentams bei medicinos biologijos specialybės magistrantams (nuo 2000 m.).

Farmakologijos kursas. 1781 metais lapkričio 24 dieną buvo iškilmingai paskelbta, kad įsteigiamas Vilniaus universitete medicinos fakultetas. Jau pirmaisiais metais buvo pradėtas skaityti kursas apie vaistus, kuris tuo metu buvo vadinamas materia medica. Pirmasis šį kursą skaitė Ž. E. Žiliberas, medicinos ir filosofijos daktaras, kuris į Lietuvą atvyko 1775 m. iš Prancūzijos. Pradžioje jis dirbo Grodne, medicinos mokykloje. Be materia medica jis dėstė ir gamtos mokslus, daug dėmesio skyrė botanikai, Vilniuje įsteigė botanikos sodą, yra parašęs kelias monografijas apie Lietuvos augalus. 1784 m. buvo priverstas nutraukti savo veiklą Vilniuje ir grįžti į Prancūziją.

Vėliau materia medica kursas buvo skaitomas įvairių profesorių, 1784-1798 m. dėstė prof. J. Langmajeris iš Vienos (pagrindinis jo skaitomas kursas buvo terapija), 1798-1803 m. dėstė A. Sniadeckis, atvykęs iš Krokuvos. Dar jis dėstė chemiją ir farmaciją ir buvo vienas iš žymesnių Vilniaus universiteto profesorių. Jis pirmasis nustatė diurezinį kalomelio veikimą. Nuo 1807-1831 m. materia medica disciplina Vilniuje buvo dėstoma farmakologijos ir farmacijos kurse, o vėliau buvo įsteigta to paties pavadinimo katedra (1810), kurios vedėju paskirtas J. Volfgangas. 1832 m. iki pat galutinio pirmųjų 3 kursų uždarymo 1840 m. farmakologijos, receptūros ir toksikologijos kursą dėstė A. Velkas, J. Volfgango mokinys. Medicinos mokslai vėl buvo pradėti dėstyti tik po pirmojo pasaulinio karo, kai Senojo universiteto bazėje buvo atkurtas Stepono Batoro universitetas. Farmakologijos katedrai Stepono Batoro universitete nuo 1922 m. vadovavo C. Tračevskis, 1935-1937 m. S. Šilingas-Singalevičius, nuo 1937-1939 m. prof. T. Leikas. Šiuo periodu dėl nedidelio katedros kolektyvo pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas farmakologijos dėstymui.

Po antrojo pasaulinio karo 1944-1948 m. buvo įkurta farmakologijos katedra, kuriai vadovavo prof. J. Kairiūkštis, o 1948-1952 m. H. Polukordas. Prof. J. Kairiūkštis subūrė bendradarbių kolektyvą, kuris ėmėsi tirti jo sukurtą nespecifinei dirginamajai terapijai skirtą vaistą – neobenzinolį, kuris vėliau buvo leistas vartoti klinikinėje praktikoje. Nustojus ruošti stomatologus ir farmacininkus, ši katedra buvo panaikinta. Nuo 1952 m. farmakologijos kursas buvo priskirtas bendrosios chirurgijos ir topografinės anatomijos katedrai, nuo 1956 m. mikrobiologijos ir biochemijos katedrai ir 1964m. buvo įkurta farmakologijos ir mikrobiologijos katedra, kurios vedėju buvo išrinktas prof. H. Polukordas, vadovavęs šiai katedrai iki pat savo mirties 1980 m. Katedros vedėju buvo paskirtas mikrobiologas doc. A. Svičiulis (1980-1997), o vėliau mikrobiologas doc. B. Tilindis (1997-2002). 2002 m. po reorganizacijos farmakologijos kursas buvo priskirtas Patologijos, teismo medicinos katedrai ir įkurta Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedra.

1960 m. prof. H. Polukordo inciatyva buvo įkurta tarpfakultetinė probleminė vaistų sintezės ir tyrimo laboratorija (sintezės skyrius prie organinės chemijos katedros chemijos fakultete ir farmakologinių tyrimų skyrius – medicinos fakultete), kurioje buvo sintezuojamos ir tiriamos priešuždegiminiu, vietiniai anestezuojančiu, adrenoblokuojančiu poveikiu pasižyminčios medžiagos. Probleminės vaistų sintezės ir tyrimo laboratorijos ir Farmakologijos ir mikrobiologijos katedros bendradarbiai parengė ir apgynė 14 medicinos mokslų kandidato ir tris daktaro disertacijas. Reikiama laboratorijos įranga buvo sukonstruota bendradarbiaujant su Sankt Peterburgo (tada Leningradas) universiteto Biofizikos katedros mokslininkais. Buvo tiriami benzo-1,4-dioksano dariniai arba jų struktūriniai analogai, pasižymintys antiaritminiu, β-adrenoblokuojančiu, antihistamininiu, antiserotonininiu, uždegimą slopinančiu poveikiu . Taip pat buvo tyrinėjamas adrenerginių medžiagų poveikis kai kuriems medžiagų apykaitos procesams miokarde ir tam tikroms katecholaminų apykaitos grandims. Buvo pasiūlyta atlikti ir naujų originalių vaistų – β-adrenoblokatoriaus benzodiksino, vietinio anestetiko benzodiokaino ir kt., klinikinius tyrimus.

Daug dėmesio buvo skiriama tarptautiniam bendradarbiavimui ir darbuotojų kvalifikacijos tobulinimui užsienio farmakologijos laboratorijose. J. Ramanauskas 1975-1985 m. pagal bendradarbiavimo su Greifsvaldo universiteto Farmakologijos institutu sutartį, atliko naujai sintetintų junginių tyrimus, taikydamas kiekybinių ryšių struktūra-veikimas metodus. J. Ramanauskas, E. Urbaitė – stažavosi Budapešto ir Segedo medicinos universitetų farmakologijos institutuose, Frankfurto prie Maino universiteto Farmacinės chemijos institute (1986-1987), Kylio universiteto fiziologijos institute. Gavę DAAD stipendiją (1992-1993) J. Ramanauskas ir E. Voverytė Vengrijoje dirbo mokslinį darbą ir parengė disertaciją. R. Maskeliūnas, kaip „Volkswagen“ stipendininkas, 1993-iaisiais stažavosi Kylio universiteto Fiziologijos institute.

Nuo 1991 metų katedroje pradėta vystyti farmakoepidemiologijos, vaistų suvartojimo tyrimų kryptis. 1993 metais apginta pirma šios srities disertacija, nagrinėjanti vaistų suvartojimo Lietuvoje ypatumus (J. Gulbinovič). Nemažai tyrimų buvo skirta antibiotikų suvartojimui ir mikroorganizmų atsparumui. Šie tyrimai buvo vykdomi bendradarbiaujant su Tartu universiteto Klinikiniais farmakologais, Švedijos Karolinska instituto Hudingės ligoninės klinikinės farmakologijos katedros bendradarbiais. 2012 m. K. Garuolienė apgynė disertaciją, nagrinėjusią vaistų skyrimo kokybės vertinimą naudojant Valstybinės ligonių kasos duomenų bazės duomenis.

Be to 1997-1998 metais J. Gulbinovič kartu su bendradarbiais atliko Lietuvos gyventojų CYP2D6 ir CYP2C19 fenotipo ir genotipo nustatymo tyrimą. Tyrimas atliktas bendradarbiaujant su Švedijos Karolinska instituto Hudingės ligoninės klinikinės farmakologijos katedra, gavus Svenska Institutet stipendiją.

Farmakologijos kursą nuo 1980 m. skaitė doc. J. Ramanauskas, doc. M. Repčytė. Nuo 2008 m. farmakologijos kursui vadovauja doc. Jolanta Gulbinovič, nuo 2012 m. farmakologiją pradėjo dėstyti doc. Edita Kazėnaitė. Nuo 1998 m. doc. Gulbinovič pradėjo skaityti klinikinės farmakologijos kursą. Nuo 2003 m. vaistų registracijos kursą skaito prof. V. Basys, vėliau abu šie kursai buvo apjungti į vieną Klinikinės farmakologijos ir vaistų registracijos kursą.

Teismo medicinos kursas. Anatomijos profesorius S. L. Bizijas, skaitydamas anatomijos ir fiziologijos kursą, iliustravo jį lavonų skrodimais bei gvildeno medicinos problemas, susijusias su teismo medicina. Teismo medicinos kursas dar nebuvo skaitomas. Teismo mediciną 1806 m. pradėjo skaityti B. Borsukas (1758-1820), kuris pagrįstai yra laikomas teismo medicinos pradininku Vilniuje. 1808 m. buvo įsteigta Teismo medicinos katedra. J. A. Lobenveinas paskelbė daugiau 20 darbų. Jam mirus 1820-1824 m. teismo medicinos kursą skaitė V. Pelikanas. Paskutinis teismo medicinos dėstytojas universitete buvo J. Bergmanas (1780-1856), kuris teismo mediciną skaitė nuo 1826 m. iki Medicinos ir chirurgijos akademijos uždarymo.

Po Antrojo pasaulinio karo 1944-1945 m. teismo mediciną dėstė ir laikinai ėjo katedros vedėjo pareigas vyr. dėstytojas S. Virkutis. 1946-1947 m. teismo mediciną dėstė ilgametis Medicinos fakulteto dekanas prof. S. Pavilonis (1919-1998). 1947 m. mažos Patologinės anatomijos ir Teismo medicinos katedros buvo sujungtos į vieną. Naujai katedrai vadovavo ir teismo mediciną iki 1959 m. dėstė doc. J. Rimšelis (1918-1959). 1959-1960 m. teismo mediciną dėstė Vilniaus universiteto auklėtinis asistentas K. Ožiūnas. 1961-1987 m.teismo mediciną dėstė ir nuo 1977 m. Patologijos ir teismo medicinos katedrai vadovavo prof. J. Markulis (1913-1987). Nuo 1964 iki 2000 m. teismo mediciną Vilniaus universiteto Medicinos ir Teisės fakulteto studentams dėstė doc. J. Pleskačiauskas. Jo mokslinio darbo kryptis buvo vyrų nevaisingumas. Nuo 1988 m. teismo mediciną dėsto vyr. dėst. A. Jasulaitis (nuo 1996 m. doc.). 1993 m. jis Medicinos fakulteto taryboje sėkmingai apgynė medicinos daktaro disertaciją tema „Plaučių hipertenzijos formos, esant įgimtiems širdies tarpskilvelinės pertvaros defektams“. Doc. A. Jasulaičio mokslinio darbo kryptys – plaučių hipertenzija įgimtų širdies ydų atvejais, medicininė etika ir deontologija, yra paskelbęs darbų savižudybių klausimu. 1996 m. A. Jasulatis baigė Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutą ir įgijo žurnalisto specialybę. Jis yra Rašytojų sąjungos narys, išleidęs poezijos knygelių. Kvalifikaciją tobulino Vroslavo medicinos universiteto Teismo medicinos katedroje.

1990-2005 m pagrindinis dėmesys buvo skirtas teismo medicinos specialybės kadrų rengimui, kadangi susidarė akivaizdus šios specialybės gydytojų stygius. 1993 m. įsteigta dvejų metų teismo medicinos specialybės rezidentūra, kurios vadovas buvo prof. A. Garmus (dirbo nuo 1993 09 01 iki 2001 06 30). Nuo 2001 m. iki šiol rezidentų vadovu dirba doc. A. Jasulaitis.

2003 m. įsteigta ketverių metų teismo medicinos specialybės rezidentūra, pareikalavusi naujų mokymo programų, taip pat kvalifikuotų specialistų – rezidentų vadovų. Rezidentų vadovais taip pat dirbo doc. A. Cėpla (nuo 2003 10 01 iki 2005 08 30) ir dr. A. Zakaras (nuo 2001 10 01 iki 2005 08 30). Remiantis nauja programa, vadovais pakviesti gydytojai patologai A. Rimkevičius ir M. Černiauskaitė, gydytojas toksikologas R. Purvaneckas, gydytojas traumatologas B. Vaitekonis, gydytoja neurologė R. Kaladytė.

Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, iškilo būtinybė atnaujinti mokymo programas – priderinti jas prie Europos Sąjungoje galiojančių standartų, kad įgyta kvalifikacija būtų pripažinta ir kitose Europos Sąjungos šalyse.

2003.06.01–2004.12.31 dalyvauta bendrame tarptautiniame mobilumo projekte“Teismo medicinos rezidentūros programos tobulinimas“ kartu su Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos institutu, Miunsterio universiteto Teismo medicinos institutu ir Vroslavo medicinos akademijos Teismo medicinos institutu. Įgyta patirtis panaudota rengiant ketverių metų teismo medicinos specialybės rezidentūros programą remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir Lietuvos studijų kokybės vertinimo centro pateiktais metodiniais nurodymais.
Teismo medikai yra išleidę šias mokomąsias priemones studentams: J. Pleskačiauskas, A. Jasulaitis. „Bendroji tanatologija“. Vilnius, 1992; A. Jasulaitis: „Medicininė etika ir deontologija“. Vilnius, 1996 m.

Tyrimų kryptys

Projektai

Kontaktai

Sidebar