Prof. habil. dr. Arūnas Valiulis. Asmeninio archyvo nuotr.
Šiandieninės Ukrainos politinės, ekonominės ir socialinės sąlygos nepaliaujamai išlaiko tarptautinį viso pasaulio dėmesį. Neabejinga šiai valstybei ir jos gyventojams yra ir Lietuva, kuri remia Ukrainą ekonomiškai, politiškai ir diplomatiškai bei nuolatos pabrėžia, kad tarptautinė bendruomenė netoleruos agresyvios veiklos prieš suverenias valstybes. Prie paramos ukrainiečiams, nuo pat karo pradžios, aktyviai prisideda Vilniaus Universiteto Darbo tarybos pirmininkas, Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos profesorius habil. dr. Arūnas Valiulis, kuris sutiko papasakoti apie savo kartu su kolegomis vykdomas iniciatyvas.
Profesoriau, jau antrus metus gyvuoja Jūsų inicijuota ir kartu su kolegomis vykdoma akcija remti kovojančių ar jau žuvusių Ukrainos karių šeimas. Papasakokite, kaip gimė ši iniciatyva, kokie svarbūs darbai jau nuveikti?
Pirmaisiais karo Ukrainoje metais visi kalbėjo tik apie pagalbą frontui – artilerijos sviediniai, neperšaunamos liemenės, bepiločiai orlaiviai, kt. Visgi, ko gero ne mažiau svarbu, ar bus pakankamai motyvuotų savanorių, ar kiekviena ukrainiečių šeima ryšis aukotis dėl pergalės fronte, ar ji jausis, kad yra šiame kare svarbiausia ir įvertinta. Todėl mes iniciavome tiesioginės paramos ukrainiečių karių šeimoms akciją. Remtinas šeimas atrinko mūsų kolegos gydytojai, dirbantys daugelyje Ukrainos regionų. Daugelis iš jų anksčiau tobulinosi Vilniaus universiteto Medicinos fakultete nuo 2019 m. vykdomuose ES Rytų partnerysčių šalių dėstytojų tobulinimosi kursuose.
Pradėjome nuo paramos asmeninėmis lėšomis, kurios buvo pervedamos tiesiogiai kario motinai arba sutuoktinei. Vėliau pakvietėme prisijungti gydytojų visuomenines organizacijas. Taip jau atsitiko, kad jautriausiai į mūsų kvietimą sureagavo vaikų gydytojų visuomeninės organizacijos. Turbūt, tai neturėtų nieko stebinti, nes parama pirmiausia buvo skirta karių šeimoms, auginančioms nepilnamečius vaikus. Buvo tokių žuvusių karių šeimų, kuriose be maitintojo liko penki vaikai. Didelę paramą taip pat skyrė Europos pediatrų akademija (EAP/UEMS-SP) ir VšĮ „Testas“ iš Klaipėdos. Tiesioginei paramai karių šeimoms pavyko surinkti per 100 000 EUR. Norėčiau dar kartą padėkoti mūsų universiteto Medicinos fakulteto doc. Algirdui Valiuliui, prof. Vaidotui Urbonui, mūsų universiteto alumnui dr. Mariui Zolubui, taip pat projekto partnerei Ukrainoje dr. Tetianai Holub. Daugiau apie jau antrus metus vykstantį projektą galima pasiskaityti čia.
Šiemet pradėjote naują paramos Ukrainai projektą – Orumo stipendijų Ukrainoje besimokantiems studentams medikams skyrimą. Papasakokite daugiau apie šią iniciatyvą? Su kokiomis institucijomis ar organizacijomis bendradarbiaujate, kas dar yra įsitraukę į šią iniciatyvą?
Visiems lietuviams svarbios mūsų Valstybės atkūrimo dienos proga pradėjome vykdyti naują paramos ir pagarbos Ukrainos žmonėms projektą. Įsteigėme vienkartines Orumo stipendijas Ukrainos universitetuose besimokantiems studentams medikams, kurie neteko kare savo tėvų. Kiekviename universitete, priklausomai nuo atstumo iki fronto linijos, yra nuo kelių iki keliolikos tokių studentų. Pradėjome nuo Poltavos valstybinio medicinos universiteto, kuriame buvo 6 studentai medikai, netekę kare bent vieno iš savo tėvų. Vykdydami šį projektą stengiamės akcentuoti ne finansinę, bet dėkingumo ir pagarbos Ukrainos žmonėms pusę. Orumo stipendijų projektas remiamas IPOKRaTES Lietuva fondo, tam skiriame 50 proc. registracijos mokesčių, surenkamų Lietuvoje mūsų organizuojamose gydytojų ir slaugytojų podiplominio mokymo renginiuose. Štai neseniai vykusioje nuotolinėje konferencijoje “Mokykla ir vaikų sveikata 2024” užsiregistravo per tūkstantį dalyvių, visi jie tapo Orumo stipendijų projekto dalyviais. Daugiau apie projektą galima rasti čia.
Orumo stipendijomis pagerbti Poltavos valstybinio medicinos universiteto studentai kartu su prorektoriumi prof. Valeriy Pokhylko. Asmeninio archyvo nuotr.
Galbūt teko artimiau pabendrauti su Orumo stipendijas gavusiais studentais? Ar galėtumėte pasidalinti konkrečiomis jų istorijomis?
Taip, tikrai teko pabendrauti su studentais, kuriems buvo įteiktos Orumo stipendijos, kiekvieno jų istorija yra unikali, bet vienodai tragiška. Atmintyje įstrigo Valerija, jos tėvas Aleksandras Fedorčenko gynė Ukrainą šalies rytuose dar nuo 2014 m., po mirties jis buvo apdovanotas Ukrainos didvyrio žvaigžde. Kito studento, Kirilo, tėvas prasidėjus Rusijos invazijai 2022 m. buvo užsienyje, tačiau grįžo į šalį ir savanoriu išėjo į frontą, kur netrukus žuvo. Kirilas pasidalino, kad jam išliko šviesus prisiminimas kaip jis su mama ir tėvu buvo prie jūros Chersono srityje – paprasti taikaus gyvenimo vaizdai, kuriuos jis stengiasi išsaugoti savo atmintyje ir širdyje. Orumo stipendijos skiriamos ne tik fronte, bet ir apšaudant miestus ir kaimus žuvusių šeimų vaikams, studijuojantiems Ukrainoje.
Šis projektas startavo Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse. Kokias mintis jums sukelia Lietuvos ir Ukrainos istorinio kelio paralelės?
Ko gero ne visi iš mūsų beprisimena kaip jautėmės 1990 m. kovo 11 d. išvakarėse ir iškart po to. Buvo neišmatuojamas emocinis pakilimas, drąsa ir vienybės jausmas. Tačiau tuo pačiu mes labai bijojome likti vieni, būti išduoti Vakarų demokratijų, bijojome nusivilti pasauliu į kurį veržėmės ir kuriuo gal net per daug naiviai tikėjome. Ačiū Dievui, kad tų iliuzijų tiek daug buvome savyje užsiauginę, kitaip gal būtume sustoję pusiaukelėje.
Ukraina nuo 2014 m. neatpažįstamai pasikeitė, progresas visose gyvenimo srityse iki 2022 m. buvo milžiniškas, gyvenimo kokybe, bet žinoma ne ekonominiu gerbūviu, šalis artėjo prie Lietuvos. Pozityvų požiūrį į gyvenimą dar pakurstė tikėjimas, kad „rytoj bus tik geriau“, nes rytoj bus ES, NATO. Dabar, einant tretiesiems Rusijos invazijos į Ukrainą metams, didelė visuomenės dalis pasinėrė į abejones, nusivylimą kai kada primenantį kolektyvinę depresiją. Todėl kovoti šiandien reikia už kiekvieną žmogų ir ne tik prie fronto linijos.
Ar akademinis darbas Ukrainoje karo metu sustojo?
Karo metais keletą kartų buvau Ukrainoje ir galiu patvirtinti, kad gyvenimas ten tikrai nesustojo. Net kasdien bombarduojamame Charkove veikia universitetas, ruošiami studentai, internai, vykdomas mokslinis darbas, organizuojamos hibridinės konferencijos. Tiesa, viešbutis, kuriame nuolat apsistodavau, jau sugriautas iki pamatų. 2022-2023 m. kartu su Vinicos medicinos universiteto akademine bendruomene išleidome 3 tomų vaikų ligų vadovėlį ukrainiečių kalba studentams medikams. Gyvenimas tęsiasi, kol nenuleidžiame rankų ne tik Ukrainoje, bet ir čia – Lietuvoje.
Kaip kiekvienas iš mūsų šiame kare galėtume padėti Ukrainai?
Turėtume siekti, kad ukrainiečiams nereikėtų rašyti knygos apie Lietuvos pokarį „Vienui vieni“ tęsinio. Knygos apie Vakarų pasaulio, kurio dalimi dabar ir mes esame, abejingumą. Kiekvienas turime būti sąžiningu su savimi ir atsakyti į paprastą klausimą – nejaugi aš galiu tik tiek, kad Ukraina laimėtų šį karą, išeitų iš jo pakelta galva? Kažkam labai norėtųsi įteigti, kad „vienas lauke ne karys“, nors mes Lietuvoje tai paneigėme dar 1990 m.
Kiekvienas galime parodyti dėmesį, parašyti ar pasakyti padrąsinantį žodį ar finansiškai padėti nors vienam Ukrainoje likusiam žmogui, šeimai. Mano vertinimu tokia parama emociškai paliečia apie 70 -100 vieną šeimą supančių žmonių. Žmonėms Ukrainoje net labiau už finansinę pagalbą svarbu žinoti, kad kiekvienas iš jų matomas, reikalingas, kad jų kova, net buvimas ten yra prasmingi.