Dr. Vytis Kazlauskas / MF archyvo nuotr.
Dr. Vytis Kazlauskas – Vilniaus universiteto ligoninės „Santaros klinikos“ (VUL SK) Vaikų ligoninės gydytojas chirurgas, šių metų kovo 24 d. apgynęs disertaciją tema „Neinvazinių ir minimaliai invazinių bei molekulinių diagnostikos metodų taikymas tiriant įgimtas obstrukcines uropatijas“ medicinos mokslo krypties daktaro laipsniui gauti. Su gydytoju kalbamės apie jo doktorantūros studijų Vilniaus universiteto Medicinos fakultete (VU MF) patirtį.
Papasakokite, apie ką buvo Jūsų disertacijos tyrimas?
Mano tyrimo tikslas buvo nustatyti, kaip efektyviai neinvaziniai tyrimai, kurių metu neatliekama jokia intervencija į žmogaus organizmą, galėtų padėti nustatyti inkstų obstrukciją esant įgimtai hidronefrozei ir ar jie galėtų būti naudojami vietoje kitų invazinių diagnostikoje paplitusių tyrimų. Neinvaziniais tyrimais mano disertaciniame darbe buvo laikomi inksto echoskopija ir šlapimo biocheminis tyrimas (kai tyrimo atlikimui nereikia venos kateterizacijos, bendros nejautros ir nenaudojama jonizuojanti spinduliuotė), tuo tarpu invaziniais tyrimais – inkstų scintigrafija, magnetinio rezonanso urografija, intraveninė urografija, kompiuterinė tomografija (tai – tyrimai, pasižymintys visais anksčiau išvardintais trūkumais). Tiriamiesiems buvo atliktas vienas iš invazinių tyrimų pagal standartines šios patologijos tyrimo gaires, taip pat buvo atlikta inkstų echoskopija ir surinktas šlapimas biocheminiam tyrimui. Pasitelkus statistinius skaičiavimo metodus buvo nustatyta, kaip tiksliai neinvaziniai tyrimai prognozavo invazinių tyrimų rezultatus ir kaip tiksliai neinvaziniai tyrimai prognozavo operacinio gydymo poreikį tiriamiesiems.
Kuo Jūsų disertacijoje atliktas tyrimas aktualus visuomenei?
Atlikto tyrimo rezultatai leidžia mąstyti apie galimybę sumažinti invazinių tyrimų dėl įgimtos obstrukcinės hidronefrozės naudojimą tiriant vaikus, tokiu būdu išvengiant neigiamo invazinių tyrimų poveikio mažų vaikų organizmui. Atsisakius invazinių tyrimų, kurie, beje, yra technologiškai sudėtingesni ir brangesni, taip pat būtų galima pagerinti obstrukcinės hidronefrozės ištyrimo prieinamumą mažesnėse gydymo įstaigose, kuriose sudėtingos technikos kaip tik trūksta.
Doktorantūra – nelengvas „nuotykis“. Papasakokite plačiau, su kokiais sunkumais teko susidurti rašant disertaciją? Kas, nepaisant visų iššūkių, Jus motyvavo?
Pagrindiniu sunkumu galima įvardinti tyrimo objektą, mano atveju tai buvo vaikai, kurių dauguma – mažamečiai ir kūdikiai. Nors planuojamų tyrimų skaičius vienam žmogui buvo nedidelis, net ir tokių tyrimų kaip echoskopijos atlikimas ir šlapimo surinkimas pasirodė ne toks jau paprastas dalykas: reikėjo laiko perprasti niuansus, kaip tą greitai ir efektyviai atlikti vaikams. Reikėjo laiko „įsivažiuoti“, o tai atėjo natūraliai per kelis nepavykusius atvejus ir savo klaidų analizę. Taip pat daug pastangų reikėjo įdėti į surinktų šlapimo mėginių transportavimo organizavimą ir saugojimą už kurį buvau atsakingas tik aš pats. Žinoma, nebūčiau išsivertęs be kitų darbuotojų, geranoriškai sutikusių saugoti mėginius laboratorijoje ir vėliau atlikti biocheminius tyrimus.
Pagrindinė motyvacija – pirmieji tyrimo rezultatai: kai pamatai turįs pirminius duomenis, gali atlikti preliminarius skaičiavimus. Tuomet atsiranda pojūtis, jog dalis darbo jau padaryta, ir yra prasmė judėti į priekį, rinkti dar daugiau duomenų, stebėti, kaip nuo imties kitimo keičiasi rezultatas. Žinoma, jei pirminis duomenų rinkimo procesas labai užsitęsia, ir pirmųjų rezultatų ilgai nematoma – tai kiek demotyvuoja. Dėl to rekomenduočiau tyrimą pradėti kiek įmanoma anksčiau, įsivardinti pagrindinius įtraukimo kriterijus ir pagal juos pradėti darbus. Dar patarčiau jokiais būdais neplanuoti tyrimų turint labai griežtus įtraukimo kriterijus, ypač jeigu vykdomas monocentrinis tyrimas. Laikantis griežtų kriterijų imtis būtų tikrai nedidelė ir tai neįkvėptų tęsti darbų, mat viskas užtruks ilgai, o rezultatų taip ir neturėsite. Taip pat tyrimo eigoje, jeigu matoma, kad imtis yra pakankama, galima atlikti skaičiavimus toje pačioje imtyje ir pagal griežtesnius kriterijus, tačiau tyrimo pradžioje reikia stengtis įtraukti kiek įmanoma daugiau tiriamųjų.
Taip pat biomedicinos krypties doktorantūros studijose, kaip žinia, reikalinga praeiti ir bioetikos leidimų gavimo procedūrą, kuri neturi nieko bendro su tiesioginiu tyrimo atlikimu, tačiau atima daug darbo ir jėgų. Dėl to bioetikos leidimų gavimą rekomenduoju susitvarkyti kiek įmanoma greičiau.
O kaip manote, kas yra sėkminga disertacija?
Man atrodo, kad disertacijos sėkmė labai priklauso nuo to, ar žmogus turi norą suvokti mokslo atsiradimo procesą bei pabandyti jį atkartoti pats. Antras pagal svarbą aspektas motyvacijai – kiek disertacijos tema yra įdomi pačiam disertantui, taip pat – ar disertantas mato praktinio pritaikomumo galimybę. Negalima nepaminėti ir techninių disertacijos atlikimo momentų: jeigu disertacijos tikslai neatitinka galimybių, pavyzdžiui, tiriama retai pasitaikanti problema, tokiu atveju net ir per 4 doktorantūros metus bus sunku surinkti reikiamą imtį skaičiavimams atlikti bei išvadoms padaryti. Tai gali būti nuviliantis momentas, dėl to labai svarbu planavimas ir aiškus įsivardijimas, ar iškelti tikslai yra įgyvendinami.
Daug kas galvoja, kad moksliniam tyrimui atlikti reikia būti „labai protingam“, tačiau, mano nuomone, esmė slypi žmogaus užsidegime, entuziazme. Kitaip tariant, jeigu labai norėsi, tai bet kokį nesuprantamą ar kaip nors kitaip bauginantį dalyką tikrai išsiaiškinsi. O kam atrodo, kad doktorantūra – toks amžinų studentų reikalas, tai amžinas studentas ir yra amžinai jaunas. Norėdami būti tokie, būtinai savo gyvenime raskite vietos mokslui.
Kuo ši patirtis augino Jus kaip asmenybę ir kaip mokslininką?
Visų pirma, turėjau galimybę pasigilinti į obstrukcinių hidronefrozių temą, ko tikrai taip nuosekliai nebūčiau padaręs, jeigu nebūtų tekę rašyti disertacijos. Antras dalykas – savo paties mokslinės patirties ir rezultatų palyginimas su kitų mokslininkų patirtimi (ant kokio „laiptelio“ stoviu aš pats?). Prieš atliekant mokslinius tyrimus, skaitant mokslinius straipsnius, viskas gali atrodyti kaip labai aukšto lygio mokslinė produkcija. Neturint mokslinio darbo patirties įvertinti, kokio lygio tie darbai iš tiesų yra, sunku, tačiau pačiam atlikus tyrimą, skaičiavimus, parašius straipsnį, supratau, kad mano surinkta imtis, lyginant su gausa visos mokslinės produkcijos ta tematika, nenusileidžia nei kokybe, nei unikaliomis išvadomis. Mokslinės produkcijos kokybė priklauso ne nuo mokslininko vardo ar jo turimų publikacijų skaičiaus, bet nuo nuoseklumo, įdėto darbo ir kūrybiško požiūrio į problemą.
Jeigu galėtumėte grįžti atgal, žinodamas, kas laukia, ar visgi kartotumėte šią doktorantūros patirtį? Galbūt kažką darytumėte kitaip?
Tikrai kartočiau ir veikiausiai daryčiau viską taip pat, tačiau su dabartine patirtimi pasistengčiau neprasti ir tų keleto tiriamųjų serijos, kuriuos praradau doktorantūros pradžioje dėl įgūdžių ir aiškaus veiksmų plano stokos.