Pediatrė neonatologė doc. Olena Kostiuk. VU MF nuotrauka
Šių metų pradžioje, Rusijos ginkluotoms pajėgoms įžengus į Ukrainą, milijonai žmonių pradėjo bėgti nuo karo ir ieškoti prieglobsčio Europos Sąjungos šalyse. Vilniaus universitetas, solidarizuodamasi su Ukraina ir jos akademine bendruomene, kreipėsi į Europos ir pasaulio lyderius, ragindamas nutraukti bendradarbiavimą su Rusija bei siūlydamas visokeriopą paramą Ukrainai, įskaitant kvietimą priimti ir apgyvendinti nuo karo bėgančius Ukrainos mokslininkus, pasiūlyti kitą pagalbą.
Viena iš šį kvietimą priėmusių ir į Lietuvą atvykusių mokslininkių – pediatrė neonatologė doc. Olena Kostiuk. Ji šiuo metu dirba Vilniaus universiteto Vaikų ligų klinikoje, kas savaitę lankosi Vilniaus miesto klinikinėje ir Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninėse, norėdama pamatyti, kaip šiose įstaigose vyksta kasdienis darbas, dalyvauja rytiniuose pasitarimuose.
„Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio!“
Doc. Olena Kostiuk atvyko iš Kyjivo, kuriame dirbo Ukrainos Shupyk sveikatos priežiūros universitete ir Nacionalinėje vaikų ligoninėje „Ohmatdyt“. „Mano veikla susideda iš mokslinio, klinikinio darbo ir dėstymo. Taip pat turiu pacientų privačiose klinikose. Kai prasidėjo karas, Kyjive buvo pernelyg pavojinga pasilikti, todėl su šeima išsikėlėme į Vakarų Ukrainą. Ten dirbau gimdymo namų naujagimių skyriuje. Tikėjausi, kad viskas greitai išsispręs ir galėsiu grįžti į įprastą gyvenimą, bet situacija negerėjo. Balandžio mėnesį gavau kvietimą iš prof. Arūno Valiulio, kuris pasiūlė atvykti į Lietuvą“, – sakė ji.
Moteris pasakojo skeptiškai reagavusi į kvietimą – tai būtų reiškę reikiamybę keisti turėtus planus. O tai padaryti nebuvo lengva, turint omenyje, kad prieš tai ji pusę metų viešėjo Jungtinėse Amerikos valstijose, kur dėl COVID-19 apribojimų negalėjo įgyvendinti visų turėtų sumanymų: „Buvau nusivylusi ir sau davusi žodį, kad daugiau – jokio ilgalaikio darbo užsienyje, nebent trumpos išvykos. Tačiau prof. A. Valiulis ragino apsvarstyti pateiktą pasiūlymą atsižvelgiant į tai, kad situacijoje Ukrainoje gali greitai į gerą nepasikeisti. Pagalvojau, kad jis teisus ir po keleto dienų apsisprendžiau – vyksiu į Vilnių“.
Pasak doc. dr. O. Kostiuk, apsispręsti padėjo ir tai, kad jai jau buvo tekę lankytis Vilniuje. Prieš 3 metus ji atvyko į čia organizuotą Baltijos pediatrų kongresą ir Lietuvos sostinę tiesiog įsimylėjo. „Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio! Žinoma, šalis ar miestas nebuvo pagrindinė priežastis atvykti. Atvykti į Lietuvą pastūmėjo daug dalykų, kurie tarsi atskiros dėlionės dalys susidėjo į bendrą piešinį“, – pasakojo pašnekovė.
Pediatrė neonatologė doc. Olena Kostiuk. VU MF nuotrauka
Iš Ukrainos atvykusi docentė prisidėjo įgyvendinant mokslinius projektus
Į Lietuvą atvykusi š. m. gegužės 10-ąją, beveik po dviejų savaičių doc. dr. O. Kostiuk pradėjo oficialiai dirbti. Čia moteris planuoja pasilikti iki gruodžio pabaigos. „Aš esu tokia užimta! Savo tiesioginį darbą derinu su moksline veikla, laisvą laiką stengiuosi išnaudoti laiką susipažinimui su naujais žmonėmis, išbandyti ką nors naujo. Džiaugiuosi, kad prof. A. Valiulis suteikė galimybę imtis mane dominančių mokslinių temų. Taip pat esu dėkinga prof. S. Lesinskienei, kuri pakvietė prisidėti prie jos komandos vykdomo projekto“, – mintimis dalinosi docentė.
Psichiatrijos sritis, kurioje dirba prof. S. Lesinskienė ir neonatologija, kurioje specializuojasi iš Ukrainos atvykusi gydytoja, atrodo, turi nedaug bendro. Visgi projekte, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti kaip į Ukrainoje vykstantį karą reaguoja Lietuvoje ir Ukrainoje gyvenantys tėvai bei jų 3-6 metų vaikai, doc. dr. O. Kostiuk pagalba buvo itin vertinga: „Buvau paprašyta padėti šiame tyrime apklausiant Ukrainoje gyvenančius tėvus bei jų vaikus. Esu pediatrė, todėl tyrime dalyvavusieji tėvai džiaugėsi galėdami ne tik pasikalbėti apie psichologinę situaciją, bet taip pat ir apie jų vaikų sveikatą. Labai džiaugiuosi turėjusi galimybę bendradarbiauti, tai – išties puiki patirtis, leidusi sutikti daug įdomių žmonių“.
Mokslininkė džiaugėsi buvusi prof. A. Valiulio pakviesta prisidėti ir prie kito projekto. Jis buvo skirtas įvertinti ukrainiečių nėščiųjų, kurios vyko iš Ukrainos į Lietuvą gimdyti, psichologinę būklę, ją sąlygojusias priežastis ir kt. Pašnekovė taip pat pažymėjo, kad gyvendama Lietuvoje skaitė paskaitas apie situaciją Ukrainoje, naujagimių priėmimą pasikeitusiomis sąlygomis skirtingose tarptautinėse konferencijose, bendradarbiauja su organizacija „Gelbėkit vaikus“ – skaito paskaitas įvairiomis temomis nėščiosioms ir neseniai susilaukusioms vaikelių ukrainietėms.
Šeimos ir namų ilgesys ragina grįžti į Ukrainą
Doc. dr. O. Kostiuk pasakojo, kad nors Lietuvoje nesusidūrė su kalbos barjeru, tačiau dėjo visas pastangas jos pramokti. Nors kalbėti lietuviškai pašnekovei yra pakankamai sunku, tačiau ji gali skaityti ir nemažai suprasti. Docentės teigimu, bent keletą žodžių lietuvių kalba ji stengiasi panaudoti kalbėdama su kolegomis ligoninėse.
„Žmonės Ukrainoje ir Lietuvoje nėra tokie skirtingi kaip kad maniau anksčiau. Turime daug panašumų. Jūs daug metų priklausote Europos Sąjungai, tai atsispindi ir Sveikatos priežiūros sistemoje. Suprantu, kad kiekvienoje valstybėje yra medikų, kuriems nepatinka sistema, kurioje jie dirba. Visgi, sveikatos priežiūros modelis, pagal kurį dirbate, man atrodo geriausias iš tų, su kuriais man kada nors yra tekę susidurti. Tuo tarpu mes Ukrainoje žengiame pirmuosius žingsnius panašaus modelio link. Ne visiems pokyčiai patinka, ne visi juos priima“, – sakė ji.
Docentė pažymėjo maniusi, kad lietuviai yra labai stiprūs ir kartu uždari žmonės. Tačiau jos viešnagė Lietuvoje leido suprasti turėjus klaidingą įsivaizdavimą. Pašnekovė sakė buvusi nustebinta, kokie lietuviai yra atviri, šilti, emocionalūs ir pasirengę padėti. „Lietuva maža šalis, jos gyventojų skaičius savo dydžiu prilygsta Ukrainos miestui, bet nepaisant to Jūs neįtikėtinai padedate mums“, – tikino pašnekovė.
Visgi, gruodžio pabaigoje baigiantis galioti sudarytai sutarčiai su Vilniaus universitetu, doc. O. Kostiuk, planuoja grįžti atgal į Ukrainą. „Turiu galimybę tęsti pradėtus mokslinius tyrimus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse – Švedijoje, Suomijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje – tačiau noriu vykti namo, ten yra likusi mano šeima. Žinau, kad Ukrainoje dabar kainos – didžiulės, turime problemų su elektros tiekimu ir šildymu, bet aš noriu grįžti. Juolab, kad kasdien mane pasiekia žinios iš Ukrainos, kai kurios iš jų – blogos. Neturėti galimybės būti kartu su draugais, kai netenka sūnų, artimųjų, mane labai liūdina.
Tikiu, kad pradėtus darbus bus galima tęsti nuotoliniu būdu iš Ukrainos. Norėčiau, kad karas Ukrainoje pasibaigtų kuo greičiau, bet man atrodo, kad turime būti realistai, visa tai dar užtruks“, – sakė doc. O. Kostiuk. Pokalbiui besibaigiant, pašnekovė teigė esanti dėkinga Vilniaus universitetui už pagalbą ir galimybę bendradarbiauti.