Šių metų lapkričio 24 d. Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultetas (MF) – seniausia Lietuvos aukštoji medicinos mokykla – mini savo 239-ąjį gimtadienį. Fakulteto raida nuo pat pradžių buvo glaudžiai susijusi su svarbiausiomis pasaulio mokslo ir visuomenės tendencijomis. Medicinos fakultetas, kaip ir visas Vilniaus universitetas, istorijos vingiuose patyrė ir nuopuolių, ir pakilimų. Tačiau išliko ypač gerbiama ir aukštai Europoje bei pasaulyje vertinama Lietuvos medicinos šviesuolių kalve, kurios ištakos ir patirtis yra reikšmingi visai valstybės istorijai. Kartu pakeliauti mūsų istorijos labirintais kviečia VU Medicinos fakulteto medicinos istorijos dėstytojas, dr. Aistis Žalnora.
Senojo Medicinos fakulteto likimą lėmė svarbūs istoriniai pokyčiai
Pasak istoriko, viskas prasidėjo Apšvietos epochos ženklu pažymėtu laikotarpiu. „1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, Vilniaus universitete prasidėjo pokyčiai. Visuomenė, kurioje vis dar klestėjo tamsa ir prietarai, socialinės negandos ir ligos, vis labiau ėmė suvokti gamtos mokslų naudą“. Epochos pozityvizmas pasiekė ir mediciną, o to meto Medicinos mokyklos sudarė sąlygas chirurgams-barzdaskučiams tapti kvalifikuotais gydytojais. Šiuo laikotarpiu buvo sukurtos pirmosios darbo, socialinės medicinos teorijos.
1782 m. gegužės 21 d. iki tol buvęs jėzuitiškas universitetas pervadinamas į Lietuvos Kunigaikštystės Vyriausiąją mokyklą, kuri buvo padalinta į fizikos mokslų ir moralės mokslų kolegijas. Tuo metu, pasak dr. A. Žalnoros, jau veikė ir medicinos padalinys Collegium medicum. 1781 m. lapkričio 24 d. tuometinis mokyklos rektorius Martynas Počobutas (1728-1810) savo mokslo metų pradžios kalboje pirmą kartą mini naujai atidaromą Medicinos skyrių. Ši data žymi istorinę medicinos mokslų pradžią Vilniuje. Tuo metu medicinos studijoms vadovavo pirmasis dekanas Steponas Laurynas Bizijas. Jis pirmasis visoje Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) pradėjo dėstyti fiziologijos discipliną. Netrukus į pirmąjį Medicinos fakultetą atvyko profesoriai iš Italijos, Prancūzijos, vėliau – iš Vokietijos ir Lenkijos: prancūzas Nikola Renje dėstė akušeriją, jo tautietis Jokūbas Briote – praktinę chirurgiją ir topografinę anatomiją.
Nuotraukoje: Collegium medicum antspaudas iš J.K. Vilčinskio Vilniaus albumo, 1850 m. (R. Malaiškos nuotr.)
1777 m. J. Briote, vėliau J. A. Lobenveino ir kitų Medicinos fakulteto mokslininkų iniciatyva įkurtas vienas didžiausių to meto Europoje Anatomijos muziejus. Jo vidiniame kieme (tada buvusiame Vilniuje, Pilies g. 22) garsus prancūzų botanikas ir gydytojas Žanas Emanuelis Žiliberas (1741-1814) įkuria pirmąjį Vilniuje ir visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje botanikos sodą. Tuo metu įkurta ir pirmoji Abiejų Tautų Respublikoje bei viena pirmųjų Europoje gamtos mokslų katedra. Kitas gamtininkas – vokiečių kilmės Georgas Forsteris (1754-1764), prieš atvykdamas dirbti į Vilnių, pagarsėjo savo kelionėmis aplink pasaulį su J. Kuku. „Dar ir šiandien VU Zoologijos muziejuje saugomi G. Forsterio surinkti drugelių pavyzdžiai“, - pastebi MF dėstytojas.
1795 m. politiniai pokyčiai po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo neišvengiamai palietė ir aukštąjį mokslą. 1797 m. Vilniaus universitetas jau pervadintas tik Vyriausiąja Vilniaus Mokykla. Bet jos sudėtyje ir toliau veikė Collegium medicum (Medicinos fakultetas), kuriam tuo metu priklausė jau šešios katedros: chemijos, anatomijos ir fiziologijos, patologijos ir farmacijos, gamtos mokslų, praktinės chirurgijos, ir teorinės chirurgijos.
1803 m. nuvilnijo dar viena reformų banga. Šįkart ji sutapo su klinikinės medicinos pažanga to meto Europoje. Caro Aleksandro I gegužės 18 d. dekretu Vilniaus Vyriausioji Mokykla pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. 1804 m. pasikviestas vokiečių gydytojas, socialinės medicinos pradininkas Johanas Peteris Frankas (1745-1821) turėjo reformuoti Medicinos fakultetą. Pasak istoriko, pagal jo pateiktą studijų planą, prieš šešis metus trunkančias medicinos studijas, buvo rekomenduojama išklausyti parengiamąjį gamtos mokslų kursą, laipsniškai pereinant nuo paprastesnių mokymo disciplinų prie sudėtingesnių. Lietuvoje parengtas modelis vėliau tapo pavyzdžiu ir kitiems carinės Rusijos universitetams.
1805 m. J. P. Frankas įsteigė kliniką, kurią vėliau prižiūrėjo jo sūnus Jozefas Frankas (1771-1842). Jo dėka tais pačias metais įkurta žymioji Vilniaus medicinos draugija, kuri iki mūsų dienų vienija Vilniaus medikus. Taip pat Jozefas Frankas įkūrė ambulatorinę kliniką (1806 m.), visuomenei itin svarbius Medicinos (1806 m.), Vakcinacijos (1808 m.) ir Motinystės (1809 m.) institutus, padėjusius tvirtus pamatus tolesniam medicinos mokslo vystymuisi Vilniuje.
Po nesėkmingo 1830-1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo prieš Rusijos caro valdžią, specialiu caro Nikolajaus I dekretu 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Visgi į Chirurgijos akademiją pervadinto Medicinos fakulteto caras uždaryti nesiryžo.
Medicinos – chirurgijos akademija dešimt metų tęsė ankstesnio Medicinos fakulteto veiklą. Čia buvo dėstoma: botanika, fizika, organinė ir neorganinė chemija, mineralogija ir geologija, zoologija ir lyginamoji anatomija, fiziologija, patologinė anatomija, bendroji patologija ir epidemiologija, bendroji terapija ir farmakologija, specialioji patologija ir terapija, chirurgija, akušerija (kartu su moterų ir vaikų ligomis), farmakologija (kartu su botanikos kursu), higiena, medicinos policija, teismo medicina ir toksikologija, medicinos istorija (kartu su medicinos etika, statistika ir medicinine geografija), galiausiai – veterinarinė medicina (zooterapija ir zoopatologija). Anot dr. Aisčio Žalnoros, kai kurios disciplinos (pvz. medicininė statistika, medicininė etika, medicinos istorija ir medicininė geografija) buvo visai naujos, iki tol jų nebuvo mokoma Vilniuje.
Studijų trukmė Akademijoje skyrėsi priklausomai nuo studijų programos: medicinos studijos truko penkerius, veterinarijos – ketverius, o farmacijos ir akušerijos – trejus metus. Čia apsiginta daugiau nei 150 daktaro disertacijų (daugiau nei bet kuriame kitame fakultete), geriausi studentai turėjo galimybių išvykti mokytis į užsienio universitetus Paryžiuje ir Vienoje.
Per sėkmingą Medicinos – chirurgijos akademijos laikotarpį apie 700 studentų gavo gydytojo diplomus, o bendrai 1781-1842 m. čia buvo parengta 1500 gydytojų ir 850 akušerių. Tačiau Akademijos likimą nulėmė studentų nenoras paklusti jėga primestai caro valdžiai. 1842 m. ji buvo uždaryta. Studentai, profesoriai ir vertingos akademijos kolekcijos buvo išblaškyti po Rusijos imperijos universitetus. Po Vilniaus universiteto uždarymo Lietuvoje nebeliko aukštojo mokslo, tačiau kai kurios organizacijos, tokios kaip Vilniaus Medicinos Draugija, tęsė medicinos mokslo ir praktikos tradicijas Vilniuje.
Medicinos fakulteto likimą nulėmė Antrasis pasaulinis karas
Situacija ėmė keistis 1918 m., Lietuvai ir Lenkijai atgavus nepriklausomybę. Abiejose valstybėse buvo svarstomos galimybės atkurti Vilniaus universitetą. Tačiau Nepriklausomybės kovų sūkuryje 1919-1920 m. Vilniaus kraštas netikėtai buvo prijungtas ne prie Lietuvos, bet prie Lenkijos.
1919 m. spalio 11 d. Vilniuje atidarytas lenkiškas Stepono Batoro universitetas, pavadintas pirmojo ATR valdovo Stepono Batoro vardu. Tęsiant senojo VU tradicijas, į jį sukviesti profesoriai iš rytinių buvusios ATR žemių – dabartinių Ukrainos, Baltarusijos ir kitų teritorijų. Įdomu ir tai, jog nemaža dalis šio Fakulteto profesorių buvo tiesiogiai susiję ne tik su Lenkija, bet ir su Lietuva.
Dr. Aistis Žalnora pažymi, kad besikuriantis Medicinos fakultetas iš pradžių turėjo vos keturias katedras, tačiau greitai augo, iki 1930 m. fakultete jau buvo 13 katedrų ir 12 klinikų. Kasmet medicinos specialybę studijuoti pasirinkdavo vidutiniškai 120 studentų, farmaciją – 40. Iki 1938 m. Fakultete išduoti 1185 medicinos ir 442 farmacijos magistro diplomai. Parengta 100 daktaro disertacijų. „Tuo metu Medicinos fakulteto studentai sudarė net 23 proc. visų universiteto studentų“, - pažymi istorikas.
Stepono Batoro universitetas, pasak dr. Aisčio Žalnoris, išsiskyrė iš kitų lenkų universitetų tuo, kad turėjo beveik dvigubai daugiau medicinos specialybės studentų. Medicinos studijos truko šešerius metus. 1924 m. atidarytas vienas didžiausių visoje Lenkijoje atskiras Farmakologijos padalinys (institutas) (dabar Čiurlionio g. 1, Vilnius), tuo metu parengdavęs 1/5 visų Lenkijos farmacijos specialistų. 1927 m. Vilniuje, Vasaros gatvėje, įkurta novatoriška Psichiatrijos klinika.
Per produktyviausius savo metus (1924-1938) Medicinos fakultete buvo paskelbta beveik 1577 mokslo publikacijos, iš jų 218 (13,3 proc.) – Europoje. Apginta 80 daktaro, 20 habilitacinių daktaro disertacijų. Parengta 13 originalių vadovėlių.
Šio laikotarpio gydytojai, kaip ir dauguma Vilniaus gydytojų, susidūrė su Pirmuoju pasauliniu karu ir jo netektimis. Kone visiems iš jų teko karo gydytojo patirtis, kai kuriems net kelių valstybių – Austrijos – Vengrijos, Rusijos, Lenkijos – kariuomenėse. Pokario metais Vilniaus kraštą ne mažiau nei karas niokojo iš Rusijos kartu su kariškiais, dezertyrais, karo belaisviais ir repatriantais atklydusios užkrečiamųjų ligų epidemijos. „Vėliau šias negandas pakeitė naujos socialinės ligos, tokios kaip tuberkuliozė, trachoma, alkoholizmas ir kt. Neretai tragiškai baigdavosi net paprastas peršalimas. Dėl gyventojų skurdo ir žinių stokos moterys vis dar dažnai gimdė namuose, jų mirtingumas buvo didelis“.
To meto Fakulteto pastangomis Vilniuje buvo kuriamos ligoninės, klinikos ir smulkesni sveikatos priežiūros centrai. S. Vladyčka ir jo mokiniai daug prisidėjo prie moderniosios humaniškosios psichiatrijos, neurologijos mokslų. 1934 m. M. Reicherio iniciatyva baigtas naujas Anatomikumas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Vilniuje suklestėjo vienas didžiausių to meto Europoje Vėžio tyrimų ir gydymo centras, vadovaujamas K. Pelčaro. K. Karafos-Korbuto higienos vadovėlis „Higienos apybraiža“ buvo pirmasis ir vienintelis tarpukario Lenkijoje. „Higienos archyvas“ – pirmasis Lenkijoje higienos problemoms skirtas periodinis leidinys.
„Deja, bet materialinė MF bazė tuo metu buvo skurdi. Klinikos dažnu atveju buvo kuriamos ankštuose, specialiai tam nepritaikytuose pastatuose, išsibarsčiusiuose po miestą. Didžioji dauguma Fakulteto klinikų susitelkė Antakalnyje“, - pasakoja dr. Aistis Žalnora.
Nuotraukoje: Stepono Batoro universiteto Vidaus ligų ir chirurgijos klinikos atidarymas Antakalnyje, 1924 m. (arch. nuotr.)
1939 rugsėjo 1 d. Vokietija įsiveržė į Lenkiją ir prasidėjo II Pasaulinis karas. Daug universitetų profesorių ir studentų (ypač medicinos specialybės) buvo mobilizuoti. Gruodžio 15 d. Stepono Batoro universitetas – reorganizuotas. Vilniaus universitetas pradėjo veikti pagal Kauno Vytauto Didžiojo universiteto statutą.
1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos, o 1941 m. kilo karas tarp Vokietijos ir SSRS. VU studentai pasitraukė į pogrindį. „Tuo metu ypač aktyvios buvo slaptos Medicinos fakulteto grupės. Tiek lenkų, tiek lietuvių studentai tęsė savo studijas Vilniaus miesto ligoninėse. Apie jų pasiaukojimą ir atsidavimą iki šiol sklando legendos. Jie yra pavyzdys ir šių dienų studentams, kovojantiems pandemijos ir kitose medicinos frontuose“ – susižavėjimo neslepia VU Medicinos fakulteto istorikas.
Sovietinio laikotarpio Medicinos fakulteto pasiekimai tęsiami ir šiandien
1944 m. liepos 13 d. vokiečiams pasitraukus, Raudonoji armija vėl okupavo Vilniaus miestą. J. Stalino valdymo metais (1922-1952) sovietizacija tapo ypač intensyvi ir užvaldė visą Vilniaus universitetą. Tačiau tuomet būta ir akivaizdžių laimėjimų: vėlyvojo pokario metais buvo tęsiama ir palaipsniui laimėta kova su tuberkulioze, venerinėmis ligomis.
Politinė situacija pradėjo keistis po J. Stalino mirties, prasidėjus atlydžiui. 1956 m. VU dekanu tapo lietuviškumą skatinęs žymus anatomas ir antropologas, mokslininkas, pedagogas, visuomenininkas, prof. Salezijus Pavilonis. Šiuo laikotarpiu palaipsniui formavosi Lietuvos chirurgijos mokykla, vadovaujama prof. Prano Norkūno ir jo mokinių. Dekanas S. Pavilonis ir tuo metu dar jo studentas Gintautas Česnys, stiprino antropologijos, paleoantropologijos, morfologijos, auksologijos, etninės antropologijos, paleodemografijos ir paleogenetikos sritis, kurias vėliau tęsė kiti VU profesoriai.
Apie 1960-1980 m. ėmė keistis ir Fakulteto struktūra. Steigiami nauji padaliniai, pertvarkomi seni, atsinaujino personalas. Daug katedrų šiuo laikotarpiu jau veikė kaip jungtinės arba buvo sujungiamos, o vėliau vėl skaidomos ir vėl jungiamos. Netrukus po karo buvo sujungtos Anatomijos su Histologijos ir embriologijos; vėliau Fiziologijos ir Patologinės anatomijos ir Patologinės fiziologijos, nuo 1967 m. Fiziologijos ir Biochemijos katedros; 1947-1953 m. ir 1977 m. – Patologinės anatomijos su Teismo medicinos katedra; 1964 m. – Farmakologijos su Mikrobiologijos. 1968 m. sukurtos naujos Rentgenologijos ir ftiziatrijos, o 1977 m. – Kardiologijos ir Pediatrijos katedros. 1961 m. įkurta Respublikinė Naujosios Vilniaus psichiatrijos ligoninė. Iki 1981 m. buvo suformuota 17 atskirų MF katedrų ir klinikų.
1944 -1981 m. Medicinos fakultetas paruošė 2939 medicinos gydytojus, 785 gydytojus pediatrus ir beveik 400 naujos specialybės atstovus: gydytojus-higienistus. Vėliau būtent iš gydytojų-higienistų susiformuos šiais laikais itin populiari visuomenės sveikatos specialybė. Apginta 180 daktaro disertacijų ir 36 habilituoto daktaro disertacijos. Parengti 27 vadovėliai. Paskelbta 6250 mokslinių straipsnių, iš jų- 215 (3,4 proc.) užsienio mokslo žurnaluose.
Klinikinė bazė dar kurį laiką naudojosi tarpukario laikotarpio pastatais. Tačiau jau 1982 m. baigta naujos Vilniaus respublikinės klinikinės ligoninės statyba. 1985 m. atidaroma Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė. Susiformavę du stambūs klinikinės medicinos centrai – Santariškėse ir Lazdynuose - šiol vaidina reikšmingą vaidmenį Medicinos fakulteto studentų rengime.
Nuotraukoje: Santariškių (dabar - Santaros) klinikos XX. a. 9 dešimtmetis (arch. nuotr.)
Nuo Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo iki šiandienos
1990 m. kovo 11 d. pasaulį apskriejo lemtinga žinia: atkuriama Lietuvos Respublika. Su geležinės uždangos griūtimi, buvo atnaujintas laisvas keitimasis informacija tarp Rytų ir Vakarų. Gydytojai ir mokslininkai galėjo laisvai keliauti, studijuoti ir atlikti mokslinius tyrimus užsienyje. Fundamentiniai moksliniai tyrimai pradėjo klestėti ir buvo sukurtos naujos klinikos. Vienas pirmųjų naujų institucijų buvo Medicininės genetikos centras (1991 m.) prie Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų. Daug dėmesio naujuoju periodu skiriama psichiatrijos sričiai, vaikų ir paauglių psichikos sveikatai. Suklestėjo ir laboratorinė medicina. Laipsniškai modernizuotos Fakulteto klinikinės ir teorinės bazės.
Fakultetas buvo keičiamas, vadovaujantis prieškario nepriklausomos Lietuvos tradicijomis ir Vakarų Europos šalių, pirmiausia Skandinavijos, bei JAV patirtimi. Siekiant suvienyti gydomąjį darbą ir mokymą, kuriamos klinikos. 1990 m. įsteigta rezidentūra, tais pačiais metais susiliejo Medicinos ir Gydytojų tobulinimo fakultetai. Pasak, dr. Aisčio Žalnoros, reikšmingas lūžis įvyko 2002 m. pradėjus kadenciją naujai dekanei prof. Z. A. Kučinskienei, kuomet įvykdyta radikali struktūrinė padalinių reforma, sudariusi sąlygas efektyviau išnaudoti kūrybinį potencialą, išlaikyti konkurencingumo ir augimo dvasią.
2012 m. pradėtos medicinos studijos anglų kalba užsienio studentams, jų skaičius kasmet auga. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkų darbai spausdinami pasaulinio lygio mokslo žurnaluose. Po beveik 100 metų Vilniuje vėl rengiami farmacijos specialistai, po pertraukos atnaujintos Slaugos bakalauro ir magistro studijų programos. Šiandien MF gali pasigirti itin plačiu siūlomų studijų programų pasirinkimu, o studentų, rezidentų ir doktorantų skaičius yra didesnis nei bet kada anksčiau.
Visą pasaulį sukausčiusi pandemija keičia ir Medicinos fakulteto veidą, jis ryžtingai prisitaiko prie naujų aplinkybių, rodydamas stiprybės, kantrybės ir aktyvaus bendro darbo pavyzdį. Semdamasis patirties ir išminties iš garbingos savo praeities, Fakultetas ir toliau sėkmingai kuria savo, Universiteto ir valstybės istoriją.
Nuotraukoje: Medicinos fakultetas šiandien (E. Šiaučiūno nuotr.)