Šiuolaikiniame pasaulyje sveikatos išsaugojimas įgauna naują prasmę, todėl visuomenės sveikatos specialisto profesija tampa viena svarbiausių. Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultete rengiami visuomenės sveikatos magistrai išmano Lietuvos ir užsienio valstybių visuomenės sveikatos politiką, geba vertinti ryšį tarp gyventojų sveikatos ir aplinkos, valdyti grėsmes. O jų sveiko gyvenimo patarimai – kiekvieno mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Savo mintimis apie šią išskirtinę profesiją dalijasi garbinga ALMA MATER alumna, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento direktorė, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro darbuotojų profesinės sąjungos vadovė ir Lietuvos higienistų ir epidemiologų sąjungos valdybos narė Rolanda Lingienė.
Kelti sparnus į ALMA MATER įkvėpė tėvai ir noras prisidėti prie žmonių sveikatos
Būsimoji visuomenės sveikatos lyderė, Rolanda Lingienė gimė Debeikių miestelyje, Anykščių rajone: „Ten augau su mama ir tėčiu, buvau vienintelis vaikas šeimoje: greičiausiai tai ir pastūmėjo mane būti savarankiška nuo mažens, nes vis tekdavo pačiai susigalvoti įvairiausios veiklos, grįžus iš mokyklos ir pagelbėjus ūkyje“. Jos mama buvo itin darbšti, dirbo finansų apskaitininke, Lietuvos draudimo atstove. „Dabar jau puikiai suvokiu, kiek pasiaukojimo, jėgų jai tai kainavo. Būtent mamos profesinis smalsumas, stebinantis kruopštumas ir noras susikurti tvirtą pagrindą mūsų šeimai įkvėpė mane – ir to įkvėpimo semiuosi iki šiol“, – teigia Rolanda Lingienė.
Tačiau ne tik mama skatino nebijoti ir veržtis į priekį. Tėtis, ūkio vairuotojas, ryžtingai kartodavo: „Tu turi važiuoti į Vilnių, Rolanda, ten tavo ateitis!” Taip pat viena artimų tėčio giminaičių tuo metu jau buvo „pramynusi kelius“ į garsųjį Vilniaus universitetą: Gamtos fakultete ši moteris buvo labai gerbiama docentė. Rolandai įspūdį darė jos manieros, moksliniai tyrimai, išraiškingai dėstomos paskaitos, žinių bagažas. Be to, ši moteris turėjo nepriekaištingą stiliaus pojūtį ir palaikė puikią sportinę formą. Tokia docentės aura „it miražas dykumoje“ viliojo kelti sparnus iš Debeikių į Alma Mater Vilnensis. „Kad tai įvyktų, privalėjau sau kelti vis aukštesnius reikalavimus“, – prisimena pašnekovė.
Noras prisidėti prie to, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau sergančių žmonių irgi lėmė būsimos profesijos pasirinkimą. „Matydama mamos pavyzdį, visuomet maniau, jog ekonomika būtų šauni studijų sritis. Tačiau vieną dieną visai atsitiktinai, iš svečių, išgirdau, kad egzistuoja tokia perspektyvi profesija – visuomenės sveikatos specialistas, – teigia R. Lingienė. – Man skambėjo kaip kilni misija: mažinti gydytojų darbą, rūpintis, kad žmonės sveikai maitintųsi, judėtų, gyventų harmoningai“.
Prisiminimai apie studijas VU Medicinos fakultete – tik patys šilčiausi
Rolandos Lingienės ryšys su Vilniaus ALMA MATER tęsiasi visą gyvenimą, Ji jaučia malonią nostalgiją studijų laikams, prisimindama su kurso draugais įveiktus iššūkius. „Nuo pat pirmos dienos mane įtraukė ir žavėjo išskirtinė Medicinos fakulteto aura: paslaptinga, prakilni, vos bauginanti. Ten tikrai būdavo toks jausmas, tarsi sienos būtų pritvinkusios mokslo. Nėra nei mažiausios abejonės, jog šis Fakultetas išties ypatingas iki šiol“, – prisipažįsta ji.
Su šypsena buvusi studentė prisimena ir gyvenimą bendrabutyje prie pat Fakulteto. Ilgus vakarus visi leisdavo mokydamiesi. Arba klausydamiesi pasiaukojančių dėstytojų, kurie prieš prasidedant kolokviumams ar sesijoms, Universitete užtrūkdavo iki nakties. „Patys reikliausi dėstytojai akivaizdžiai mums parodydavo, kad jų tikslas – padėti studentui sėkmingai baigti kursą. Žinios buvo tikrinamos gyvai: kolokviumai vykdavo žodžiu“, – aiškina Rolanda,
Tuometinis Vilniaus universiteto studentiškas gyvenimas toli gražu neapsiribodavo vien mokslu, pramogų buvo gausybė. Studentai važiuodavo į įvairiausius sąskrydžius, stovyklas, dalyvaudavo varžybose. Pasak Rolandos, socialinė veikla ir visuomenės sveikatos studijos – neatskiriami vienas nuo kito. „Buvau aktyvi Studentų mokslinės draugijos narė. Džiaugiausi, galėdama skirti papildomo laiko akademinei sričiai. Kiek daug išmokau higienos ir epidemiologijos būrelyje, tarp bendraamžių“, – pabrėžia ji.
Prisimindama savo ALMA MATER laikus, Rolanda pastebi, kad būtent Universitete pradėjo ryškėti jos atkaklumas. Ji nusprendė nebijoti ir visada laikytis auksinės taisyklės: nuolat daryti truputėlį daugiau, nei iš jos buvo tikimąsi. „Išdrįsti siekti svajonių nėra lengviausias žingsnis. Vien drąsos nepakanka. Man prireikė nuoseklumo, darbštumo (humanitariniai mokslai buvo mano didžioji stiprybė), tad savo rezultatais medicinos srityje nustebinau ir pati save“, – aiškina visuomenės sveikatos entuziastė.
VU studentų gyvenimas buvo turiningas, visi ne „studentavo”, o studijavo
Rolandos studijų laikų draugai kad ir kiek daug mokėsi, tikrai mokėdavo atsipalaiduoti: nesibaigiantys žygiai ir kelionės „gerokai praūždavo mokslų nuvargintą galvą“. Kelionės visada motyvuodavo. „Jei išlaikydavau egzaminus iškart, pirmu bandymu, manęs iškart laukdavo kelionės bilietai. Mama mane visuomet ragindavo keliauti: ji vis sakydavo, kad kai jau sukursiu šeimą ir rasiu nuolatinį darbą, studentiška laisvė taps prabanga (na, mama neklydo). Į nuotykingas keliones leistis skatino ir būrelių vadovybė“, – prisimena pašnekovė ir tuoj pat patikslina, kad dažniau prisijungti prie žygeivių galėjo tik po trečio studijų kurso.
Tuo metu studijos trukdavo net šešerius metus, septintuosius atliekant internatūrą. Taip buvo įgyjamas gydytojo higienisto-epidemiologo statusas. Net penkerius metus reikėdavo mokytis tą pačią medžiagą, kaip ir medicinos specialybės studentai, atlikti identišką praktiką ligoninėse. „Visgi niekada nesigailėjau, kad pasirinkau ne asmens, o visuomenės sveikatos sritį. Nuolatos jaučiau naujos motyvacijos antplūdžius, dirbdama intriguojančioje ir reikšmingoje prevencinės medicinos srityje“, – teigia Rolanda.
Rimtas studijas dažnai lydėdavo ne tik atsakomybių, bet ir komiškų nutikimų gausa. Jų pasitaikydavo net per svarbiausius egzaminus žodžiu, pas pačius griežčiausius dėstytojus. Rolanda pasakoja, kad visi studentai turėdavo sėdėti vienoje eilėje, vienas šalia kito. Jie turėjo „traukti“ tais laikais įprastus „egzamino bilietus’’: „Buvau pasiruošusi visą medžiagą, išskyrus vieną neįtikėtinai sudėtingą klasuimą apie kraują. Ir kaip tyčia... būtent jį ir išvydau tarp šešių mano ištrauktame „biliete’’. Nebuvo kur dėtis, teko „prašyti salės pagalbos“, tad kumštelėjau šalia sėdėjusius ir sušnabždėjau „Gelbėkit!“. Laimei, likusius penkis klausimus būsimoji specialistė atsakė puikiai, tačiau šis egzaminas tapo pamoka visam gyvenimui, kad kartais nutinka dalykai, kurių mažiausiai tikiesi.
Pirmoji darbovietė tapo ir vienintele
Kalbėdama apie tolesnį savo profesinį kelią, Rolanda neslepia pasididžiavimo: Nacionaliniame visuomenės sveikatos centre, Vilniaus departamente ji dirba nuo pat studijų baigimo ir nei karto gyvenime nėra pakeitusi savo darbo vietos. Su šia, jos nuomone, autoritetinga institucija ji nori sieti ir savo ateitį.
„Darbe siekdavau vis kitos pozicijos. Tačiau prasidėjo viskas išties tragikomiškai: tik baigusi studijas ir pasirodžiusi darbe, supratau, kad... nieko nemoku. Mane ištiko šokas. Biurokratiniai popieriai, nematyti dokumentai, nusižengusių higienos normoms įstaigų baudimo taisyklės, – prisimena pašnekovė, tuomet supratusi, kad realus gyvenimas skiriasi nuo teorijos. – Tad noriu pasidalinti šiuo savo jausmu su jumis, jaunieji kolegos: nebijokite iš anksto visko dar nežinoti“.
Visuomenės sveikatos specialistas tampa itin svarbus
Koronaviruso pandemijos akivaizdoje visuomenės sveikatos entuziastų indėlis į grėsmių suvaldymą tapo akivaizdžiai reikšmingas. Departamento direktorės teigimu, dar šių metų sausį, kai užsikrėtimo atvejai buvo registruojami tik Kinijoje, Lietuvos oro uostuose jau dirbo specialistai, buvo kuriamos strategijos, vyko konsultacijos, nors niekas dar nenujautė, kokio masto grėsmė laukia pasaulio. „Svarbu, kad mus suptų saugi aplinka ir visi gyventojai būtų laiku informuojami, kokių būtina imtis prevencinių veiksmų“, – teigia ji. Pasak Rolandos, nuo profesionalų priklauso, ar visuomenės sveikata bus esminis ligų valdymo komponentas, ir kiek darbo teks gydytojams. Ją džiugina, kad žmones pastebi ir vertina visuomenės specialistų darbą.
Ar visuomenės sveikata neatsiejama nuo nuoširdaus noro padėti kitam? Rolanda neabejoja: „Svarbu niekada nesustoti tobulėti. Prisitaikyti ir greitai reaguoti į besikeičiančias situacijas yra šios specialybės esmė. Žaibišką reakciją svarbu derinti su plačiu išsilavinimu ir profesine nuojauta. Tai padės ne tik jausti, bet ir sėkmingai nešti atsakomybę už mūsų visuomenę“.
Visiems, kas svajoja apie visuomenės sveikatos magistro studijas, Rolanda pataria nenustoti svajoti ir sistemingai siekti tikslo: „Nebijokite iššūkių, nes jų tikrai bus – tai reikia numatyti iškart. Visuomenės sveikata – dinamiška, įdomi profesija“. Ji kviečia mokytis palaikyti jautresnę pusę, aktyviai domėtis
mokslu, naujesnėmis technologijomis.
Sveikas gyvenimo būdas ir nuolatinis tobulėjimas – visuomenės sveikatos specialisto kasdienybė
Kiekvieną dieną Rolanda stengiasi gyventi sveikai, kad ir kokia tai neatrodytų sunki misija šiuolaikiniame, stresų kupiname pasaulyje. Laisvalaikiu ji bėgioja, vaikšto po Lietuvos miškus su šiaurinėmis lazdomis, mėgsta pirtį, ant stalo visada stengiasi turėti kuo daugiau šviežių ir ekologiškų produktų iš Lietuvos ūkininkų. „Žinoma, būna visko, kai guli ant patogios sofos ir neatsispiri gardžiausiems keksiukams. Tačiau juk nusižengti yra žmogiška – svarbiausia tik sugrįžti į pasirinktą ritmą. Errare humanum est. Tik bandykime gyventi taip, kad norma taptų būtent tas sąmoningai pasirinktas sveikas gyvenimo būdas, o ne nusižengimai“, – pabrėžia ji.
Nuo technologinių naujovių tiek darbe, tiek laisvalaikiu neatsiliekanti Rolanda turi ir kelias aistras. Pirmoji – prancūzų kalba, antroji – golfas. Visuomenės sveikatos specialistė visiems rekomenduoja taip pat nuolat ieškoti vis naujų, stebinančių veiklų. Jos gyvenimo moto: „Tikėkite, kad galite, ir pusė kelio jau bus įveikta“ (Theodore Roosevelt).
Ir profesiniame, ir asmeniniame gyvenime Rolanda Lingienė lygiuojasi į ryškias asmenybes. Jai labai imponuoja Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus subtilus paprastumas, nepakartojama inteligencija, harmoningas gyvenimo būdas, pažiūrų stabilumas, sugebėjimas susikalbėti su visais, nieko neįžeidžiant, bei visapusiška pagarba kitiems. Iš aktyvių VU Medicinos fakulteto kolegų ji išskirtų prodekaną, medicinos profesorių Vytautą Kasiulevičių: „Šį mediką gerbiu už jo kompetenciją, nuoširdų smalsumą bei bendruomeniškumą: jis visados turi tvirtą asmeninę poziciją, kurios nebijo išsakyti – nuolatos dalijasi savo žiniomis ir patirtimi su kitais“.
Visam besikeičiančiam pasauliui šiandien reikia stabilumo
„Šiuo laikotarpiu, kai daugelis mūsų jaučiasi tarsi praradę pagrindą po kojomis dėl COVID-19, visgi linkiu kiek paradoksalaus šiame kontekste dalyko: stabilumo, – teigia Rolanda Lingienė. – Visi esame vienoje valtyje. Apsidairykime aplinkui ir net jei tenka patirti kartėlio ar netikrumo dėl ateities, įvertinkime tai, ką turime visai šalia savęs: artimąjį, lietuviškus pušynus, nuostabius mūsų senamiesčius, kopas ar puodelį kavos, žėrinčias mylimojo draugo akis…“. Visuomenės sveikatos lyderė ragina įprasminti Dalai Lamos žodžius:
„Negaudami to, ko norime, kartais gauname didelį laimės pliūpsnį.’’
Pokalbį apie vieną svarbiausių mūsų laikų profesijų, Rolanda Lingienė užbaigia reikšmingu apibendrinimu, kad savotiškais visuomenės sveikatos specialistais kasdien galėtume būti mes visi – dažniau pastebėti šalia esantį, nuoširdžiai pagalvoti, kaip jis ar ji jaučiasi, ir kokių veiksmų iš anksto galėtume imtis, kad šis žmogus būtų laimingesnis bei apsaugotas nuo neigiamų emocijų: „O jei kiek rimčiau – labai laukiame jaunų visuomenės sveikatos specialistų, apsisprendusių, kad tokią svarbią misiją – saugoti planetą – norėtų atlikti kiekvieną dieną!“