Profesoriaus Gintauto Česnio – Lietuvos Mokslų Akademijos nario eksperto (vadovavo Žmogaus morfologijos komisijai), buvusio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano (1988-1999), Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėjo (1988-2001) – interesų sfera labai plati, tai – mokslas, menas, kultūra, literatūra, istorija, žmogus ir visuomenė, tauta ir valstybė.
Iš viso parašyta per 300 mokslinių (iš jų – per 12 monografijų, mokymo ir metodinių priemonių, daugiau nei 60 darbų paskelbta prestižiniuose užsienio leidiniuose), per 100 populiarių straipsnių, apie 140 straipsnių enciklopedijoms, vadovauta ir redaguota 15 disertacijų, pelnyta Lietuvos valstybinė mokslo premija (1989) ir Estijos valstybinis apdovanojimas (2005), darbuotasi Lietuvos mokslo taryboje, Nacionalinėje sveikatos taryboje, Vilniaus miesto taryboje, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, Lietuvos bioetikos komitete.
Gintautas Česnys – tai ir puikus pedagogas, beveik visą dabartinę medikų kartą ugdęs aukšto lygio paskaitomis, parašęs ne vieną vertingą mokymo priemonę. Profesorius buvo ypač gilus mokslininkas, gebėjęs žvelgti į bet kurią nagrinėjamą problemą ne tik mediko ir antropologo akimis, bet svarbiausia – tautos ir valstybės, humanitarinės kultūros aspektu. Gintauto Česnio mokslinė veikla apima įvairaus amžiaus Lietuvos gyventojų biologijos, lietuvių tautos etnogenezės tyrinėjimus, istorijos, kultūros ir tradicijų sąsajų paieškas, asmens ir tautos santykio, šalies ir valstybės problemų nagrinėjimą. Profesoriaus mokslinių darbų sfera prasideda kūdikių augimo ypatumais ir apima populiacinę, etninę antropologiją. Savo nuopelnus Lietuvos auksologijai jis kukliai vadino „kūdikiškais darbais“, tačiau septintajame XX a. dešimtmetyje pirmasis Lietuvoje atliko longitudinį kūdikių augimo tyrimą. Šios medžiagos pagrindu G. Česnys parašė ir 1970 m. apgynė savo pirmąją disertaciją „Lietuvių kūdikių auksologinė charakteristika (Longitudinalinis tyrimas)“. Tokių tyrimų net ir pasaulinėje praktikoje nėra daug, o panašus tyrimas Lietuvoje iki šiol nebuvo pakartotas. Gintauto Česnio auksologiniuose darbuose pritaikyti modernūs tam laikmečiui matematinės statistikos metodai, pateikti kūdikių augimo vertinimo standartai, ištirtos kūdikių proporcijos, psichomotorinė būklė, naujagimių ir kūdikių fizinės raidos veiksniai bei sąsajos su bendrąja sveikatos būkle. Įvairiais auksologijos klausimais parašyta apie 40 darbų (iš jų – 4 monografijos). Šie darbai ligi šiol neprarado teorinės ir praktinės vertės.
Netrukus po pirmosios disertacijos kūdikių augimo klausimais, slogiais tarybiniais laikais aštuntajame dešimtmetyje Gintautas Česnys ryžosi nagrinėti pokario Lietuvoje neliestą temą – lietuvių etnogenezę. Tik drąsus ir laisvas žmogus galėjo taip pasielgti. Maždaug per ketvirtį amžiaus Profesorius sukaupė didžiausią rytiniame Baltijos regione iškastinę Lietuvos gyventojų kaukolių ir ištisų skeletų kolekciją, stebinančią griežta tvarka ir moksline verte. Savo etninės antropologijos darbais Gintautas Česnys prie „rizikingų“ rasinių problemų tyrinėjimo tarybiniais metais pripratino ne tik mokslininkus, bet ir skaitančią visuomenę. Didžiąją dalį etninės antropologijos tyrinėjimų Profesorius apibendrino savo antrojoje Maskvos universitete 1986 m. apgintoje disertacijoje „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“. Lietuvių etnogenezės palyginimui daug darbuotasi svečiose šalyse – Gintautas Česnys medžiagą apie mūsų protėvius rinko Rusijos miestuose, Minske, Taline, Rygoje, Baltstogėje, Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje, Stokholme, Kopenhagoje – taip sukaupta neįkainojama mokslinė medžiaga ir nūdienos mokslininkams (pritaikius šiuolaikiškus tyrimų metodus galima naujoje šviesoje pažvelgti į Lietuvos gyventojų fizinio tipo kitimą per 10 tūkst. metų).
Humanitaro savybės, gebėjimas kruopščiai rinkti svarbius istorinius faktus ir juos apibendrinti leido sukaupti daug medžiagos apie medicinos istoriją ir antropologiją Lietuvoje, įvertinti jai nusipelniusius žmones. Gydytojo, anatomo ir antropologo žinios ne kartą gelbėjo ir identifikuojant mirusiųjų žmonių palaikus: tyrinėjant Kristijono Donelaičio, arkivyskupo palaimintojo Jurgio Matulaičio, atpažįstant karalienės Barboros Radvilaitės, Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos ir Estijos prezidento Konstantino Petso palaikus (už tai jam 2005 m. buvo įteiktas Estijos valstybinis apdovanojimas – ordinas „Terra Mariana“).
Mokslininko, anatomo, antropologo žinios, humanitaro ir menininko gyslelė, pagaliau piliečio dvasia atsiskleidė matyt visą gyvenimą sopėjusioje temoje – tėvo atminimo įamžinime. Tik gimęs, po kelių mėnesių G. Česnys neteko tėvelio, kurį, jau būdamas brandus profesorius, vėl atrado iš archyvų ir kitų šaltinių bei atkūrė jo paveikslą išsamioje studijoje. Pastarąjį darbą Profesorius visiškai pagrįstai priskyrė savo trečiajai disertacijai. „Didžiuojuosi savo tėvu“ – tai ne vienos asmenybės ar giminės biografija, tai knyga, kurioje nušviesti tarpukario Lietuvos inteligentijos nuopelnai, visos tautos tragizmas ir sovietų okupacijos genocidas.
Kaip pilietiškumo išraišką būtina paminėti tai, kad 1989 m. Profesorius tapo Medicinos fakulteto Sąjūdžio pirmininku, Agresijos aukų sveikatos centro koordinacinės tarybos narys, 1992 m. – Šiaurės šalių BRIMHEALTH programos tarybos narys, 1998 m. – Nacionalinės sveikatos tarybos narys, 2000 m. – Vilniaus miesto tarybos narys, o nuo 1999 m. yra fondo Vinco Kudirkos atminimui įamžinti steigėjų pirmininkas. Apmaudu, kad Profesorius labai neilgai spėjo pasidžiaugti jo didelių pastangų dėka 2009 m. liepos 6 d. atidengtu tautos dvasios ir sąmoningumo žadintojo Vinco Kudirkos paminklu. Profesorius ir pats buvo neabejingas dainai, muzikai: studentaudamas dainavo Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje, vėliau – Lietuvos kompozitorių sąjungos vyrų chore, Vilniaus mokytojų namų ansamblyje „Kankleliai“. Šiandien, XXI amžiaus pradžios vartotojiškoje visuomenėje, amžinųjų vertybių skalės kitimo laikmečiu tokią Profesoriaus veiklą galima vadinti tautinės savimonės ir pilietiškumo skatinimu, amžinųjų vertybių puoselėjimu.
Ką reiškia aprašyti žmogų? Ar tai svarbu? Įsiklausykime: “ … regis, nebeturėsiu jėgų ilgai išsaugoti ryšį su ta praeitim, kuri jau taip nutolo. Jei man ji dar pakankamai ilgai būtų palikta, kad galėčiau baigti savo kūrinį, pirmučiausia netrukčiau jame aprašyti žmones…, užimančius tokią reikšmingą vietą, palyginus su jiems skiriama tokia ribota vieta erdvėje, vietą, kuri, priešingai, be galo tęsiasi, - nes jie tuo pat metu it kokie metuose nugrimzdę milžinai liečia tokias tolimas viena kitai epochas, tarp kurių šitiek dienų, - Laike.” (Marselis Prustas - “Atrastas laikas”).
Prof. Janina Tutkuvienė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto BMI Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja