MF archyvo nuotr.
Kas yra kineziterapija? Kuo ji naudinga žmogui? Ką iš tiesų veikia kineziterapeutas? Kodėl jauni žmonės renkasi studijuoti kineziterapiją ir kaip atrodo tokias studijas pasirinkusio (-s) studento (-ės) kasdienybė? Apie visa tai mums sutiko papasakoti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) Sveikatos mokslų instituto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedros asistentė dr. Ieva Eglė Jamontaitė, o studijų įspūdžiais pasidalinti – 3-io kurso Medicinos fakulteto kineziterapijos studijų programos studentė Deimantė Grincevičiūtė.
Skirtingos pacientų grupės – skirtingi iššūkiai kineziterapeutui
„Judesys – natūralus žmogaus veiksmas. Mes judame kiekvieną dieną net nesusimąstydami apie tai. Viskas atrodo savaime suprantama. Refleksija atsiranda tada, kai pajuntame skausmą, apsunkinantį mūsų judėjimą. Tuomet ir suprantame, kokia didžiulė yra judesio galia. Kineziterapeutas, kaip judesio specialistas, siekia, kad paciento judėjimas būtų taisyklingas, kokybiškas, natūralus jo fiziologijai. Trumpasis apibrėžimas būtų toks: kineziterapija – tai gydymas judesiu“, – teigė dr. I. E. Jamontaitė, prisipažinusi, kad į kineziterapijos profesiją ji atėjo iš meilės šokiui. „Labai džiaugiuosi pasirinkusi šį kelią. Kineziterapija yra sritis, kurioje turi nuolatos šviestis, tobulėti visą gyvenimą.“
Anot jos, kineziterapeuto veiklos sritys – labai plačios: „Dirbti su pacientu galima pradėti jau reanimacijoje, kai žmogus dar bejėgis, galbūt netgi neturintis sąmonės – jau tada imamės pasyvių judesių atlikimo. Vėliau, pacientui po truputį atsigaunant, labai svarbus tampa kvėpavimas: atrodo, tai – toks natūralus dalykas, bet ir jo kartais reikia mokytis iš naujo. Taigi pradedame nuo labai paprastų veiksmų, pamažu pereidami prie sudėtingesnių. Sudaryta gydymo programa gali būti koreguojama: sunkinama, lengvinama, galbūt visiškai alternatyviai keičiama, priklausomai nuo paciento būklės ir siekiamo tikslo, t. y. sutrikdytos funkcijos atgavimo.“
Pašnekovė taip pat išskyrė vaikų grupę, su kuria dirbant tenka „įjungti“ nemažai fantazijos, pasitelkti žaidybinių elementų: „Vaikai – specifinė grupė ir gana didelis iššūkis kineziterapeutui. Vienoks darbas būna su kūdikiais, turinčiais motorikos sutrikimų, sutrikusią raidą, kitoks – su tais, kurie patyrė traumas. Siekdami rezultato, turime būti išties kūrybingi, sumanūs ir kantrūs. Būna, pavyzdžiui, tenka su pačiu vaiku šliaužioti, ropoti, norint įvertinti sutrikimą ir atitinkamai terapijos metu pasiekti rezultatą.“ Pasak dr. I. E. Jamontaitės, vienas esminių dalykų kineziterapijoje – tai paciento judesių ištyrimas: kuo jis išsamesnis, – pamatoma, kurių raumenų, sąnarių, širdies kraujagyslių ar kitos funkcijos yra sutrikusios, – tuo tikslesnė sudaroma kineziterapijos programa.
MF archyvo nuotr.
Reikalinga ir paciento atsakomybė
Paklausus dr. I. E. Jamontaitės, kokie yra populiariausi sutrikimai ar ligos, dėl kurių žmonės kreipiasi pas kineziterapeutą, ji atsakė: „Daugiausia tenka susidurti su pacientais, besiskundžiančiais nugaros, juosmeninės, kaklinės srities skausmais. Žmogus turėtų nelaukti, kol skausmas taps nebepakeliamas, bet realybėje būna visaip. Dažnai pamirštame save, galvojame, nueisiu pas gydytoją, gausiu gydymą, ir tuo viskas pasibaigs. Bet taip nėra. Prevencija, be galo svarbi, o dažniausia skausmo priežastis – jos nebuvimas. Kai paklausi paciento, kiek laiko skausmai vargina, jis atsako – gal penkis, gal dešimt metų... Tai parodo, kad žmogus dažnai numoja ranka, ir tik tada, kai viskas pasidaro labai rimta, kreipiasi pas specialistą. Tačiau tuomet jau nebeįmanoma suteikti greitos pagalbos. Todėl perspėjame savo pacientus: kineziterapinis gydymas yra ilgas nuoseklus darbas, kuriam prireiks daug kantrybės ir vidinės motyvacijos.“
Pašnekovė taip pat paminėjo pacientų įtraukimo į gydymo procesą svarbą. „Reikia, kad pacientas būtų įtrauktas, jaustų atsakomybę už gydymąsi, matytų naudą ir prasmę. Itin svarbu (šitai ypač akcentuojame kineziterapijoje besimokantiems studentams) užduoti namų darbus, paklausti, kaip pacientams sekėsi atlikti pratimus, kasdien įvertinti pacientų pažangą, kuri gali būti ir vienos procedūros, ir visos reabilitacijos rezultatas.“
Pasidomėjus, kas jaunus žmones motyvuoja pasirinkti būtent kineziterapijos studijas, dr. I. E. Jamontaitė teigė: „Į kineziterapijos studijas dažnai ateina tie, kurie patys patyrė teigiamą kineziterapinio gydymo poveikį. Galbūt tai jauni sportuojantys žmonės, kurie asmeniškai patyrė, koks svarbus yra kineziterapeuto vaidmuo atgaunant judesį, vėl grįžtant į sportą ar siekiant jo aukštumų. Kiti būna patyrę traumas dar vaikystėje ir dėl to lankęsi pas kineziterapeutą. Trečius motyvuoja fizinis aktyvumas ir jo propagavimas visuomenėje, bet vienareikšmiško atsakymo šiam klausimui tikriausiai nėra.“
„Esu savo vietoje“ – apie kineziterapijos studijas MF studentė
Apie pasirinkimą mokytis kineziterapijos studijų programoje pakalbinome ir VU Medicinos fakulteto 3-io kurso studentę Deimantę Grincevičiūtę. „Pradinėse klasėse lankiau įvairius sporto būrelius, teko išbandyti ne vieną sporto šaką, taip atsirado meilė fiziniam aktyvumui ir judėjimui. Vėliau, įstojus į gimnaziją, apleidau sportą ir įnikau į mokslus. Bet vėliau, 10-oje klasėje, užsibrėžiau tikslą: per metus laiko atrasti man patinkančias studijų programas. Jau tada tvirtai žinojau, kad man patinka biologija, ypatingai tai, kas susiję su sveikatos temomis. Susidėliojus visus patinkančius ir dominančius dalykus tapo aišku, kad studijuosiu kineziterapiją. Tuo metu man tai buvo tarsi sporto ir medicinos „duo“ viename. Taip ir atsiradau kineziterapijoje. Šiandien galiu drąsiai teigti, kad esu savo vietoje.“ Studentė teigė, kad kineziterapijos studijose Medicinos fakultete ją labiausiai motyvuoja dėstytojų profesionalumas, užsidegimas ir meilė kineziterapijos mokslui. „Jie moka sudominti, „užkrėsti“ smalsumu mokytis naujų dalykų savarankiškai. Tad laisvu laiku ne tik mokausi, bet ir dalyvauju įvairiose konferencijose, mokymuose, praktiniuose seminaruose, savanoriauju. Taip kaupiu patirtis ir plečiu žinias“, – įspūdžiais apie savo svajonių studijas dalinosi D. Grincevičiūtė. Paklausus, ar su kineziterapija Deimantė sieja ir savo ateities planus, ji nedvejodama atsakė: „Be abejonės! Neįsivaizduoju savo ateities be kineziterapijos! Šiuo metu mane ypatingai domina klinikinė ir sporto kineziterapija – greičiausiai šiose srityse ir suksiuosi pabaigusi studijas. O prieš tai dar tikiuosi išvykti į ERASMUS praktiką įgyti naujų žinių, įgūdžių bei pamatyti, kaip šioje srityje darbuojasi kolegos užsienyje.“