Dr. Mantas Radzevičius – Vilniaus universiteto ligoninės „Santaros klinikos“ (VUL SK) laboratorinės medicinos gydytojas, šių metų gegužės 15 d. apgynęs disertaciją tema „Piktybinių plazminių ląstelių imunofenotipavimo svarba diagnozuojant dauginę mielomą, vertinant gydymo efektyvumą ir prognozę“ medicinos mokslo krypties daktaro laipsniui gauti. Su gydytoju kalbamės apie jo atliktą disertacijos tyrimą ir doktorantūros studijų Vilniaus universiteto Medicinos fakultete patirtį.
Papasakokite plačiau, apie ką yra Jūsų disertacija? Kokį tyrimą atlikote?
Dauginė mieloma, kitaip vadinama mielomine liga, yra piktybinis hematologinis susirgimas. Jis pasireiškia, kada piktybinės plazminės ląstelės pažeidžia kaulinį audinį, kaulų čiulpus. Tai nulemia kaulų lūžius, dažnesnes infekcijas, anemiją. Normalios plazminės ląstelės yra atsakingos už antikūnų gamybą, tuo tarpu piktybinės ląstelės gamina M baltymą, kuris pažeidžia inkstus. Pirmiausia savo disertacijoje tyrinėjau, kaip šių piktybinių ląstelių baltymai – biožymenys – yra susiję su ligos agresyvėjimu, plitimu iš kaulų čiulpų į kraujotaką, o šis plitimas yra siejamas su ligos progresavimu. Baltymų raišką ląstelėse galima išmatuoti tėkmės citometrijos metodu, kuris paremtas pavienių ląstelių analize, leidžiančia įvertinti baltymų ekspresijos pokyčius ir aptiki itin mažus ląstelių kiekius. Visa tai leidžia įvertinti pokyčius pačiose piktybinėse plazminėse ląstelėse skirtingose pacientų grupėse, kada liga tampa agresyvesnė. Kita mano darbo dalis buvo minimalios liekamosios ligos problematika: tai toks tyrimas, kuris leidžia aptikti itin nedidelį kiekį piktybinių ląstelių, liekančių po gydymo. Bendradarbiavome su užsienio tyrimų centrais, siekdami suvienodinti šio tyrimo analizės strategiją.
Kuo ši tema aktuali visuomenei? Kuo svarbūs Jūsų atlikto tyrimo rezultatai?
Dauginė mieloma yra trečia pagal dažnį onkohematologinė liga, per metus Lietuvoje diagnozuojama apie 150 atvejų. Dažniausiai tai vyresnio amžiaus žmonės, ir nors liga nėra iki galo išgydoma, pritaikius modernius terapijos metodus įmanoma pasiekti ilgalaikę remisiją. Vis tik daliai pacientų liga atsinaujina, darosi atspari gydymui, o agresyvesnė – ir progresuoja. Norint nuspėti tai iš anksto, reikalingos naujos ištyrimo ir prognostikos galimybės. Mano tyrimo radiniai – baltymų pokyčiai, siejami su ligos progresija ir didelės rizikos genetinėmis aberacijomis – gali padėti ateityje tikslingiau nustatyti pacientų grupes, kuriems gali prireikti individualios terapijos taikymo.
Rašant tokio lygio darbą sunkumai turbūt yra neišvengiami... Su kokiais susidūrėte Jūs ir kaip juos sprendėte?
Sunkumai buvo įvairūs: organizaciniai, taip pat susiję su tyrimo sumanymu. Dirbu laboratorijoje, todėl be tiesiogiai su pacientais dirbančių hematologų tokie tyrimai neįmanomi, reikėjo surasti suinteresuotų gydytojų, dirbančių būtent šioje srityje. Iškilo ir kitų problemų: pacientų įtraukimo, tyrimo planavimo ir įgyvendinimo. Už pagalbą esu dėkingas savo darbo vadovei prof. Zitai Aušrelei Kučinskienei, darbo konsultantui dr. Valdui Pečeliūnui, taip pat kolegoms iš laboratorijos, kurie ilgą laiką dirbo su panašiais tyrimais. Labai daug padėjo dr. Rėda Matuzevičienė, turinti didelę patirtį laboratorinės hematologijos ir tėkmės citometrijos srityje. Doktorantas neturėtų būti vienas karys lauke. Kartais taip tikrai gali atrodyti, tačiau niekada nereikia bijoti paprašyti pagalbos iškilus sunkumams.
Kokia disertacija yra sėkminga disertacija? Nuo ko priklauso disertacijos sėkmė?
Manau, kad sėkminga disertacija – tai tokia disertacija, kuri visų pirma yra įdomi pačiam disertantui, pasirinkta ne vien dėl to, kad kažkas populiaru, „ant bangos“ arba dėl to, kad jaučiamas spaudimas. Žinoma, disertacijos tema turėtų būti aktuali ir toje srityje dirbantiems žmonėms, kitaip tariant, pritaikoma praktikoje. Tačiau daugelyje disertacijų vis vien būna nagrinėjamos gana siauros sritys, o rezultatai ne visada tiesiogiai ir greitai pritaikomi. Todėl reikėtų deramai vertinti fundamentinio mokslo tyrimus, kurių pagrindu vėliau galima kelti klausimus ir siūlyti idėjas klinikiniuose tyrimuose. Jeigu kitas mokslininkas, išgirdęs apie tavo disertacijoje nagrinėjamą problemą, yra įkvėptas panašias idėjas plėtoti toliau ar galbūt kitoje srityje – tai jau yra sėkmė.
Žinia, dalis doktorantūroje studijuojančių asmenų studijas palieka, disertacijos neapsigina... Kaip manote, kas padėtų jauniems tyrėjams, nepaisant visų sunkumų, iššūkių, nepasiduoti ir pasiekti finišą? Kas motyvavo Jus?
Mane motyvavo visa aplinka – ir kolegos, ir šeima. Kartais nebaigta disertacija atrodydavo kaip akmuo ant širdies, tam tikras pareigos jausmas, maždaug, ką pradėjai, privalu užbaigti. Tačiau reikia suprasti, kad kartais didžiausi sunkumai ir trukdžiai kyla ne dėl disertanto kaltės, ir su tuo geriau susitaikyti. Kaip ir gyvenime, visko suvaldyti negalime. Taip pat nereikia bijoti, jeigu yra būtinybė, padaryti pertrauką. Tačiau visų svarbiausia – nebijoti prašyti pagalbos. Didelė tikimybė, kad tau iškilę iššūkiai jau patirti kitų, ir jie tikrai pasidalins naudingais patarimais.
Jeigu galėtumėte grįžti atgal, žinodamas, kas laukia, ar kartotumėte šią doktorantūros patirtį? Ką darytumėte kitaip?
Taip, kartočiau. Galbūt tokios „kelionės laiku“ leistų viską padaryti greičiau, efektyviau, lengviau, be klystkelių. Tačiau be padarytų klaidų ar patirtų sunkumų nebūtų ir išmoktų pamokų. Ką keisčiau? Geriau susiplanuočiau doktorantūros laikotarpį, kuris tik atrodo labai ilgas, tačiau iš tiesų laiko visuomet trūksta ir daugiausia darbų susikaupia pačioje pabaigoje, kada pasiektas streso lygis būna didžiausias.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kuo ši patirtis augino Jus kaip asmenybę ir kaip mokslininką?
Išmokau kuklumo, tačiau kartu ir nebijoti paprašyti patarimų bei pagalbos, – visuomet atsiras mokslininkų, turinčių daug patirties ir galinčių ja pasidalinti. Taip pat išmokau geriau susiplanuoti darbus bei laiką. Ir, žinoma, kantrybės: daug dalykų neįvyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Kaip mokslininkas – išmokau išmintingiau susiplanuoti darbą atliekant mokslinius tyrimus, supratau, kiek iš tiesų svarbos turi išankstinis įdirbis – ir idėjinis pasiruošimas, ir žinios, taip pat gebėjimas numatyti galimas problemas.
Kokį patarimą duotumėte tiems, kurie dar tik pradeda šį nelengvą, iššūkių kupiną doktorantūros nuotykį?
Visų pirma, kaip ir prieš kiekvieną nuotykį, viską reikia gerai apgalvoti. Kaip sako patarlė –devynis kartus pamatuoti, o tik dešimtą kirpti. Kita vertus, suvokti, kad visko suplanuoti neįmanoma. Jei yra galimybė – puiku išbandyti kažką mažesnio, tarkime, pilotinę studiją, pasižiūrėti, kaip idėja atrodo realybėje. Tačiau taip pat nepamiršti: kolegos ar draugai yra neįkainojama pagalba. Darbo vadovas, konsultantas gali būti puikūs idėjiniai lyderiai, tačiau neretai pagalbą ir paramą galima rasti labai arti, pavyzdžiui, šeimoje. Pasidalinkite savo idėjomis ir darbais su artimaisiais, bendradarbiais, ir jie neabejotinai nustebins jus savo įžvalgomis.